Jausti laiką, kuris lipa ant kūno, yra keista, skausminga. Mechanizmas, kuriame vis kas nors sugenda, kuriam vis labiau reikia pagalbos, erzina savininkus. Nervina pokyčiai į negalėjimo pusę: nebesusilenkti, nepašokti, nepritūpti.

Nuolatinis fizinis savęs praradimas vargiai, ar kam pakeltų ūpą. Bet! Užtenka tų aimanų. Jei bent kiek klausei, kas tau šiame gyvenime žadėta, turėjai prisiminti neišvengiamas fiziologines prognozes: laikas keliauja tik į vieną pusę.

Ir visi iki vieno, per šiandien žengs žingsnį ta pačia kryptimi, net ir tie, kurie filtrų, savitaigos, ar svetimų rankų miklumo pagalba bandys apgauti, kad nepasikeitė nė kiek, o gal net atjaunėjo.

Visi žinome — per dieną pasenstame diena. Ir visi žinome, kad per tą pačią dieną galime paaugti taip pat.

Laidoje mintimis apie senėjimą dalijasi: idėjininkas Kristupas Baublys, rašytojas Marius Ivaškevičius, poetas ir vertėjas Marius Burokas, poetas Aidas Marčėnas, dailės istorikė Giedrė Mickūnaitė, režisierius Ignas Jonynas, psichologė Aurelija Auškalnytė, poetas ir vertėjas Tomas Venclova, meno kuratorius Valentinas Klimašauskas, literatūros kritikė Jūratė Čerškutė.

Ved. Tomas Ramanauskas