Lietuva deklaruoja užsieniečių integraciją, bet realybė rodo kitką: tik 44 proc. užsieniečių mokosi mūsų šalies mokyklose dėstomąja lietuvių kalba. O daugiau nei pusė - 56 proc. - ugdomi kitomis kalbomis, dažniausiai - rusų kalba. Kai kuriose savivaldybėse valstybine lietuvių kalba mokosi tik kiek daugiau nei dešimtadalis visų užsieniečių. Štai Klaipėdoje ir Visagine dėstomąja lietuvių kalba mokosi vos 13 proc. visų užsieniečių moksleivių, Trakų rajone – 21 proc., Vilniaus mieste – 28 proc., Kauno mieste - 36 proc. Toks ugdymo modelis, kai užsieniečiai mokosi ne priimančios šalies kalba, kaip pastebi tarptautiniai ekspertai, gilina atskirtį ir lėtina integraciją.
Be to, kaip parodė praėjusių metų gale pristatytas Valstybės kontrolės auditas, daugumoje mokyklų net nevertinama, ar užsieniečiai vaikai po vadinamos adaptacijos iš tikrųjų išmoko valstybinę kalbą.
Viso to pasekmės akivaizdžios – daugiau nei pusė užsieniečių abiturientų nepasiekia minimalaus lietuvių kalbos pasiekimų lygio.
Dar rimtesnė problema – valstybė neturi aiškių duomenų, kaip buvo panaudoti dešimtys milijonų eurų, skirtų užsieniečių moksleivių ugdymui. Nei Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, nei Nacionalinė švietimo agentūra, kaip pastebi valstybės auditoriai, nežino, ar šios lėšos iš tiesų padėjo užsieniečiams vaikams išmokti lietuvių kalbą ir integruotis.
Kaip išbristi iš šios pelkės?
LRT radijo švietimo laidoje diskutuoja Irena Segalovičienė, valstybės kontrolierė, Rasa Pupeikytė, Valstybės kontrolės vyriausioji valstybinė auditorė-audito grupės vadovė, ir Jonas Petkevičius, švietimo, mokslo ir sporto viceministras.

Laidos vedėja Jonė Kučinskaitė

Artėjančios Kalėdos, kai šeimos susės prie bendro vakarienės stalo, daliai jaunuolių taps ne artumo ir susitaikymo laiku, o laiku, kai įsikniaubi į pagalvę ir tik jai vienai išsakai savo širdies gėlą. Kasmet daugėja jaunuolių, kurie vos sulaukę 18-os netenka namų. Ne todėl, kad būtų baigę mokslus. Ne. Dažnas jų yra dar tik vienuoliktokas ar dvyliktokas.
Iki valstybinių brandos egzaminų telikę vos keli mėnesiai, bet jiems tenka egzaminams ruoštis gatvėje. Kasvakar jie turi galvoti, kur gauti šilto maisto, lovą ir kaip išgyventi iki ryto. Neretai dažnas jų į pamokas ateina tiesiai iš laiptinių, laikino prieglobsčio, pavyzdžiui, nakvynės namų, kuriuose naktis leidžia suaugę benamiai ar kitų svetimų namų – bendraklasių, „Carito“, vienuolynų.
Gimnazijų vadovai šią situaciją vadina tėvų ir vaikų santykių krize, kuri vis dažniau baigiasi kraštutiniu sprendimu – vaikas išmetamas iš namų. Tėvai tai aiškina pervargimu, negebėjimu susikalbėti, „nevaldomu paauglio elgesiu“.
Tiesa, Civilinis kodeksas aiškiai numato tėvų pareigą išlaikyti vaikus, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą. Tačiau realybėje ši pareiga dažnai lieka tik teisiniu sakiniu. Jaunuoliai vengia bylinėtis su savo tėvais, net jei jiems advokatai siūlo nemokamas teisines paslaugas; mat jaunuoliai bijo galutinai nutraukti ryšius, jaučiasi kalti, pasimetę, neturintys jėgų kovoti.
Taigi, reali pagalba gula ant mokyklų administracijų pečių. Gimnazijų direktoriai ir pavaduotojai skambina, ieško, kur apgyvendinti jaunuolius. Didžiuosiuose miestuose dar pavyksta rasti laikiną stogą virš galvos. Provincijoje dažnai nėra jokio sprendimo.
Prieš šv. Kalėdas, kai kalbame apie šeimos vertybes, ši tyli problema tampa ypač aštri.
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Vilniaus Žemynos gimnazijos direktorė Aldona Šventickienė ir Vilniaus „Carito“ Alternatyvaus mokymosi centro jaunimui vadovas Donatas Nagumanovas.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Minimalus konkursinis balas į inžinerijos studijas universitetuose šiemet pirmą kartą perkopė 7 balus – pirmame etape siekė net 7,14, o antrame – 7,01. O daugiau nei 400 pretendentų į inžinierius liko už borto – pristigo valstybės finansuojamų studijų vietų, tad jiems teko rinktis kitas studijas.
Iš viso šiemet į inžinerijos ir technologijų studijų krypčių grupę universitetuose priimti 1 507 jaunuoliai (pernai, 2024 m. – 1 358), kolegijose – 1 484 stojantieji (pernai, 2024 m. – 1 440).
Pernai konkursinis balas į inžineriją siekė 6,71, bet norinčių buvo irgi gerokai daugiau, nei valstybė skyrė vietų – per 200 pretendentų nepateko į inžineriją.
Tokio inžinerinių studijų populiarumo neprognozavo net Lietuvos bendrojo priėmimo specialistai, nors jaunuolių, besirenkančių inžinerinių krypčių studijas, skaičius pradėjo augti 2021 m., kai Vyriausybė įvardijo inžineriją kaip vieną strateginių studijų krypčių ir numatė tikslines 200 eurų stipendijas, be to, kasmėnesines 100-500 EUR stipendijas skyrė ir įvairių verslo bei pramonės šakų atstovai. Tad jau 2023 m. vykusio priėmimo metu buvo perskirstytos net valstybės finansuojamos studijų vietos, kad būtų priimti visi norintieji tapti inžinieriais.
Tiesa, dar prieš penketą metų – 2020 m. liko apie 950 nepanaudotų valstybės finansuojamų studijų inžinerijos kryptyse vietų, o 2019 m. – 880. O ir didžiausias balas, stojant į inžineriją, tesiekė 5,6 universitetuose ir 3,38 – kolegijose.
Vis dėlto darbdaviai nėra tokie džiugūs.
Mat, pasirodo, ne į visas inžinerines kryptis yra toks konkursas: gamybos, saugos, kelių, tiltų, statybos bei kai kurios kitos inžinerijos kryptys ir toliau tesulaukia menko stojančiųjų skaičiaus.
Kas tai lemia: ar įsivaizdavimas, kad inžinerija yra „purvina“ ar menkai apmokama profesija? O galbūt norinčiuosis rinktis STEM studijas atbaido matematikos, fizikos, informatikos ir chemijos žinių spragos?

LRT radijuje dalyvauja Rokas Stankevičius, Klaipėdos vaikų laisvalaikio centro klubo „Žuvėdra“ skyriaus vedėjas, buvęs Telšių atviros prieigos STEAM centro metodininkas ir robotikos mokytojas, Paulius Jakuitis, edukatorius ir karjeros konsultantas, bei Giedrė Žlibinienė, EnergySmartStart programos vadovė.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Nėra dienos, kad socialiniuose tinkluose nerastum naujų įrašų apie atnaujintų bendrojo ugdymo programų (BUP) broką - dalijasi tiek mokiniai, tiek jų tėvai, tiek mokytojai – nuo matematikų iki biologų.
Ar iš tikrųjų atnaujintos programos tokios prastos, palyginti su buvusiomis, ar tas nepasitenkinimas girdimas tik todėl, kad šiandien visi turi galimybę nevaržomai rašyti ir išsakyti savo nuomonę socialiniuose tinkluose? O ir kodėl absoliuti dauguma edukologų, didaktų tyli?
Svarbu išsiaiškinti, ar specialistai, kūrę naująsias programas, tyrėjo kompetencijų ne tik savo dalyko, bet ir neuromokslo, mokinių amžiaus tarpsnių išmanymo? Pagaliau, jei programos išties prastos, kada realiai galima tikėtis pasikeitimų?

LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja programų atnaujinime dalyvavusi Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorė dr. Daiva Jakavonytė-Staškuvienė, Kristina Urbienė, Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja, Lietuvos istorijos mokytojų ir edukatorių sąjungos deleguota į Nacionalinės švietimo agentūros sudaromas Mokomojo dalyko tarybas, naujosioms programoms taisyti, Jonas Petkevičius, švietimo, mokslo ir sporto viceministras.


Ved. Jonė Kučinskaitė.

Silpni abiturientai ir jų tėvai ploja katučių - Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) šių bei kitų metų abiturientams įteikė dovaną - gauti brandos atestatą ir neprarasti teisės stoti į aukštąsias mokyklas net ir gavus 25 taškus bet kuriame valstybiniame brandos egzamine.
Ministerijos vadovybė pateikė oficialų tokio paaiškinimo sprendimą: kol tenka taisyti naująsias programas, o ir nėra dalies dalykų vadovėlių, tol negalime reikalauti iš abiturientų itin aukštų rezultatų.
Tiesa, dar spalį ŠMSM kreipėsi tiek į Lietuvos universitetų rektorių konferenciją (LURK), tiek į Lietuvos kolegijų direktorių konferenciją su klausimais dėl priėmimo 2026 m. sąlygų. Ir tiek vieno tipo, tiek kito tipo aukštosios mokyklos vienu balsu rekomendavo ministeriją neleisti egzaminų kartelės.
Be to, LURK pasiūlė ministerijai ankstinti tiek pagrindinę, tiek ir papildomą valstybinių brandos egzaminų (VBE) sesijas bei anksčiau skelbti VBE rezultatus. Pasirodo, rezultatai paprastai žinomi likus kone mėnesiui iki jų paviešinimo, bet vis tiek neskelbiami. Tuo tarpu aukštosios mokyklos dėl šios priežasties rugpjūčio mėnesį turi organizuoti bent du priėmimo etapus, pirmakursių stovyklas bei pasiruošimą naujiems mokslo metams, o ir negali išleisti dalies darbuotojų atostogų.
Kodėl universitetai siūlė išlaikyti 35 taškų VBE kartelę ir kokios galimos nuleistos kartelės pasekmės? Ar universitetai, būdami autonomiški, taikys papildomus priėmimo kriterijus? Kiek kainuos kitąmet studijuoti valstybės finansuojamoje studijų vietoje bei kodėl komercinė kaina vietos studentams šiemet kilo, o štai užsieniečiams - ne?

LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) valdybos pirmininkas, Vilniaus universiteto studijų prorektorius dr. Valdas Jaskūnas ir Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) Studijų komiteto pirmininkė, Kauno technologijos universiteto studijų prorektorė dr. Kristina Ukvalbergienė.


Ved. Jonė Kučinskaitė

Dvejus metus mokiniai mokėsi pagal atnaujintas programas be vadovėlių. Šiais mokslo metais vadovėlių pasiūla pildosi, bet naująsias mokymosi priemones – vadovėlius ir vadinamus konspektus – atsivertę mokiniai ir mokytojai priversti taisyti autorių paliktas klaidas. Ir tai yra ne su vienos disciplinos vadovėliais. Įkandin matematikų, baksnojančių į vadovėliuose paliktas klaidas, seka biologai - jie irgi rodo, kiek mokiniams skirtose naujosiose mokymosi priemonėse palikta klaidų.
Ar dar yra kas nors atsakingas?

LRT radijo laidoje dalyvauja abiturientė iš Kretingos Ula Virbalytė bei biologijos mokytojas ir korepetitorius Paulius Sungaila.


Ved. Jonė Kučinskaitė.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos siūlymas mažinti valstybinių brandos egzaminų žemiausią įvertį nuo 35 iki 25 taškų supriešino matematikos mokytojų bendruomenę. Matematikai, tarp kurių ir naujosios matematikos programos, taip pat vadovėlių ir ar mokymosi priemonių bei ankstesnių metų VBE užduočių rengėjai kategoriškai pasisako prieš kartelės žeminimą. Girdi, taip jaunuoliams bus duotas signalas nesimokyti matematikos, o mūsų, kaip valstybės tikslas - technologinių inovacijų kūrimas.
Tie, kurie palaiko siūlymą leisti kartelę iki 25 taškų, argumentuoja, kad atnaujintos programos buvo pradėtos įgyvendinti be vadinamo pilotavimo, tai yra programų išbandymo, o pradėjus mokinius mokyti pagal jas, paaiškėjo, kad jos orientuotos visai ne į kompetencijų ugdymą, o į dar gilesnių ir platesnių žinių įsiminimą, be to, mokiniai jau trečius metus mokosi pagal naujas programas, bet vis dar be dalies vadovėlių. Ypač stinga matematikos vadovėlių. O dalis tų, kurie jau pasirodė, su rimtomis matematikos klaidomis. Galiausiai, kartelės nuleidimo palaikytojų vertinimu, tai buvusi Vyriausybė neproporcingai - daugiau nei du kartus, tai yra nuo 16 iki 35 taškų pakėlė matematikos egzamino išlaikymo kartelę. O kaip parodė šiemet vykę egzaminai - tai nepasiteisino. Net 7400 šių metų abiturientų nesurinko reikiamo minimumo - 35 taškų. Todėl valdžią perėmę kairieji paskubom sprendė, ką daryti, ir pridėjo po 10 taškų. Taip neišlaikiusiųjų matematikos VBE sumažėjo iki 4504.
Be to, palaikantieji siūlymą leisti kartelę primena, kad netgi kai matematikos VBE išlaikymo riba tesiekė 16 taškų iš 100-o, šio egzamino 2022 m. neišlaikė net 35,4 proc. visų laikiusiųjų, o 2020 m. - 32,39 proc. Tiesa, tada, priešingai nei nuo praėjusių metų, matematikos valstybinis brandos egzaminas dar nebuvo privalomas ketinantiems mokytis tiek aukštosiose mokyklose, tiek ir baigti profesinę mokyklą.
Negana to, kaip parodė Nacionalinės švietimo agentūros prognozės, 2026 m. matematikos VBE vėl gali neišlaikyti absoliuti dauguma B lygio abiturientų ir apie pusė besimokančių matematikos A lygiu.
Kita vertus, o ar tikrai nesame pajėgūs sukurti jaunuoliams, besimokantiems B lygiu tokių matematikos egzamino užduočių, kurias išpręstų net ir svajingai nusiteikę poetai?

LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Aušra Puskunigienė, Vilniaus Valdorfo mokyklos matematikos mokytoja, Rūta Jegnoraitė-Juškienė, Klaipėdos Baltijos gimnazijos matematikos mokytoja, ir Dangiras Kačinskas, Kėdainių profesinio rengimo centro direktorius.

Ved. Jonė Kučinskaitė

Lazerių technologijos, biotechnologijos, gyvybės mokslai, informatikos ir duomenų mokslo sritys yra tos, kuriose Lietuvos mokslas yra tarptautinio lygio ar net ir „diktuoja madas“. Būtent lazerių, taip pat biotechnologijų, gyvybės mokslų srityse gimė daugiausia Lietuvos startuolių („spin-off“ų). O jų kūrėjai dažnai yra jauni Lietuvos universitetų ar mokslo tyrimo institutų tyrėjai. Jų kartu su vyresniais kolegomis parašytus mokslo straipsnius publikuoja recenzuojami tarptautiniai mokslo žurnalai, cituoja tos srities užsienio kolegos.
Beje, remiantis Valstybės duomenų agentūros skelbiama informacija, daugiausia jaunų tyrėjų, kurių amžius nuo 25 iki 34 m., yra verslo sektoriuje (38,9 proc.). Gi aukštojo mokslo sektoriuje ir valdžios institucijose dominuoja 35-44 m. amžiaus tyrėjai (27,6 proc.) bei 45-54 m. amžiaus (25,2 proc.) tyrėjai.
Kas traukia jaunus žmones į mokslą ir kas kliudo jiems tapti mokslininkais? Ar vystantis dirbtiniam intelektui dar verta siekti karjeros moksle? O ir kodėl daugelyje kitų sričių Lietuvos mokslininkams nepavyksta padaryti tarptautinio proveržio? Pagaliau, ar tikrai daugiau mokslo publikacijų rodo didesnę kuriamos mokslo produkcijos vertę? Kiek kuriamas mokslas reikalingas viešajam sektoriui, kiek mokslininkų prieitomis išvadomis remiasi politikai, priimdami sprendimus, o ir kiek verslui rūpi mūsų Lietuvos mokslo inovacijos?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja: dr. Gintaras Valinčius, Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas, Solveiga Samulėnaitė, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro doktorantė, nacionalinio jaunųjų mokslininkų konkurso „Tyrėjų Grand Prix 2025“ laimėtoja, bei Judita Švaikauskaitė, Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos doktorantė.

Ved. Jonė Kučinskaitė

Lietuvos 15-mečiai vidutiniškai mokosi 43 valandas per savaitę: 25 valandas mokykloje, dar 18 – savarankiškai namuose. Tokius duomenis dar 2015 m. atskleidė PISA tyrimas. Iš jo matyti, kad daugelyje kitų šalių mokiniai daugiau mokosi mokykloje, bet kur kas mažiau namuose.
2022 m. PISA tyrimas akcentuoja, kad Lietuvos mokinių mokymosi namuose krūvis – vienas didžiausių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalyse. Už Lietuvos penkiolikmečius ilgiau namų darbus ruošia tik keleto šalių, daugiausia Azijos, moksleiviai. Kasdien mūsų penkiolikmečiai mokosi namuose vidutiniškai 2 valandas. EBPO vidurkis – pusantros valandos, o Skandinavijoje ir Nyderlanduose – mažiau nei viena valanda.
Kad Lietuvos moksleivių mokymosi krūvis mokiniams sunkiai pakeliamas, rodo ir Pasaulio sveikatos organizacijos atliekamas Paauglių gyvensenos ir sveikatos stebėsenos (HBSC) tyrimas. Remiantis 2022 m. vykusiu HBSC tyrimu, net 71 proc. Lietuvos 11-17 metų moksleivių išsakė nepasitenkinimą mokykla.
O štai dalis mokytojų įžvelgia, kad šiandien realybė dar prastesnė – mokinių, besimokančių pagal atnaujintas gerokai platesnes, o ir gilesnes programas, mokymosi krūviai dar labiau išaugo. Prie to prisideda tiek tai, kad nėra dalies vadovėlių arba jie yra išleisti su dalykinėmis klaidomis, o ir nemažai pamokos laiko mokytojai turi skirti specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniams nuraminti, mat retoje mokykloje yra antrasis mokytojas ar mokytojo pagalbininkas. O didmiesčiuose dar ir klasės perpildytos, tad mokytojai vos spėja išdėstyti naują temą, o gilintis dalyką ir mokytis jie nurodo mokiniams namuose.
Tėvai patvirtina, kad realiai dauguma gimnazistų nebeįtelpa į 2 val. namų darbams atlikti. Ypač baigiamųjų klasių mokiniai. Šie kasdien namuose esą mokosi po 4-6 val. O kai kurie dar ir savaitgaliais su korepetitoriais.
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja vilnietis vienuoliktokas Jokūbas Tomas, vilnietė, keturių vaikų mama, bendrovės „Mediaskopas“ duomenų strategė Vilūnė Kairienė ir Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja Kristina Urbienė.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Jau ketvirtadienį šalies istorijos mokytojai renkasi į konferenciją „Dveji metai su atnaujinta vidurinio ugdymo programa: iššūkiai, gairės ir pokyčiai“. Joje Istorijos mokytojų ir edukatorių sąjungai priklausantys mokytojai bei kviestiniai svečiai dalysis patyrimu, kas per dvejus metus pasikeitė istorijos ugdyme – nuo programų turinio iki mokinių pasiekimų vertinimo, o ir kurlink žygiuoja mūsų kaimynai, mokydami istorijos.

Priminsime, kad prieš dvejus metus, baigus rengti istorijos programą, mokytojai nuogąstavo, esą vargiai bus įmanoma atsisakyti „kalimo“ ir pereiti nuo žiniomis grįsto istorijos mokymo prie mąstymo ir kompetencijų ugdymo, mat istorijos programos apimtis padidėjo apie triskart. Tuomet mokytojai, ištyrinėję 11-12-os klasių istorijos programą, kuri yra ir valstybinio brandos egzamino turinys, pastebėjo, kad, pagal naująją programą, moksleiviai turi išmokti apie 371 istorijos asmenybę, iškalti 629 sąvokas ir 245 istorinius įvykius. Palyginimui, ankstesnė istorijos baigiamųjų gimnazinių klasių išplėstinio kurso programa reikalavo mokėti tik apie 77 datas, 78 asmenybes ir įvykius bei 176 sąvokas.
Taigi, kaip per dvejus metus mokytojams pavyko ugdyti mokinių probleminį mąstymą, analizuoti istorinius šaltinius, ruoštis egzaminams ir tuo pat metu įsisavinti milžinišką faktų kiekį?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Istorijos mokytojų ir edukatorių sąjungos pirmininkas Antanas Jonušas, Vilniaus krikščionių gimnazijos istorijos mokytojas Kornelijus Šleževičius ir Nacionalinės švietimo agentūros direktoriaus pavaduotoja Asta Ranonytė.
Ved. Jonė Kučinskaitė.

Po pustrečių metų mokyklas pasiekusių vadovėlių, parašytų pagal atnaujintas mokyklines programas, kokybė verčia griebtis už galvos ir dalį mokytojų, ir mokinių, ir jų tėvų. Mokytojai, tėvai ir net mokiniai skaičiuoja klaidingai suformuluotus uždavinius, vardija faktines ir metodologines klaidas, nurodo netikslius apibrėžimus. Dalis temų, anot vadovėlių kritikų, pateiktos nenuosekliai, praleisti svarbūs pereinamieji žingsniai, stinga formulių, reikalingų temai suprasti ir išspręsti uždavinių, o ir kai kurios vadovėliuose pateiktos temos esą nekoreliuoja su pačia naująja programa.
Pedagogai, dirbantys pamokose su naujaisiais vadovėliais, socialiniuose tinkluose nurodo aptikę vos keliasdešimtyje puslapių dešimtis klaidų, kiti gi net siūlo sukurti naujųjų vadovėlių klaidų banką. Tokie pavyzdžiai kelia klausimų: ar šios mokymo(si) priemonės buvo recenzuotos, kaip jos galėjo būti patvirtintos ir įrašytos Nacionalinės švietimo agentūros atstovų į vadinamą Vadovėlių duomenų bazę (kuri ne tik užtikrina, o ir leidžia mokykloms įsigyti naujus vadovėlius kaip esą kokybiškus)?
Aiškinantis situaciją aiškėja tai, kad remiantis Švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymu „Dėl Bendrojo ugdymo dalykų spausdintų ir įvairių interaktyvumo lygių virtualiųjų vadovėlių vertinimo tvarkos aprašo“, už vadovėlio turinio kokybę formaliai atsakinga leidykla. Tačiau tame pačiame dokumente nurodoma, kad vadovėlius turėtų recenzuoti ir Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA) arba jos paskirti vertintojai. Realybėje šis mechanizmas, anot mokytojų, dažnai neveikia: leidėjai patys samdo recenzentus, kurie neretai yra to paties vadovėlio autoriaus ar jų kolektyvo artimi bičiuliai ar bendrakursiai, o NŠA, girdi, vadovėlių kokybę vertinanti fragmentiškai.
Ši teisinė prieštara, kai neaišku, kas iš tiesų atsakingas už vadovėlių turinį, kritikų žodžiais, ir lemia nekokybę. Mokytojai taip pat įspėja, kad ši situacija ne tik menkina švietimo reformos idėją, bet ir tiesiogiai veikia mokinių pasiekimus – mat pagrindinis mokymosi šaltinis yra nepatikimas, klaidinantis.
Kokios išeitys?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja dr. Simonas Šabanovas, Nacionalinės švietimo agentūros direktorius, ir dr. Dainius Dzindzalieta, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto docentas.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Šią savaitę pristatytas tarptautinis mokytojų tyrimas TALIS rodo, kad Lietuvos mokytojai itin pasitiki savo skaitmeninėmis kompetencijomis. Net 80 procentų (iš apklaustų daugiau nei 4 tūkst. šalies pedagogų bei dar apie 200 mokyklų vadovų) tvirtina gerai mokantys naudotis technologinėmis priemonėmis (EBPO šalyse taip atsakė tik 70 proc. pedagogų). O 39 proc. jų jau įsileido dirbtinį intelektą (DI) į klases (EBPO šalyse - tik 36 proc. mokytojų naudoja DI įrankius). Iš pirmo žvilgsnio – viskas sklandu, modernu Lietuvos mokyklose. Bet realybė gerokai spalvingesnė.
Mokiniai su technologijomis žongliruoja lyg su kamuoliukais – greitai, be pastangų, kartais net be supratimo, kur tie kamuoliukai nuskrenda. Jie prašo DI pagalbos ruošiantis pamokoms. Tiesa, ne tam, kad išmoktų, o kad „būtų greičiau“.

Mokytojai tuo metu žiūri į DI įrankius su atsarga – tarsi į naują kolegą, kuris dar neaišku, ar padės, ar sugriaus jų darbo ritmą. Jie suvokia, kad technologijos – ne tik darbą palengvinanti priemonė, o ir iššūkis.
Tad kyla klausimas – ar technologinis greitis prilygsta technologiniam brandumui? Ir kas švietime turėtų vesti į priekį - mokiniai, kurie eksperimentuoja, ar mokytojai, kurie atsakingai vertina pasekmes?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Miglė Glušauskaitė, Kauno Veršvų gimnazijos biologijos mokytoja, Gražina Korvel, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto profesorė, ir Edvinas Šulcas, „Adform“ generatyvinio dirbtinio intelekto komandos techninis vadovas.


Ved. Jonė Kučinskaitė.

Šiandien ir rytoj mokyklose minima Tarptautinė mokytojo diena, kuri šiemet išpuolė sekmadienį. Lietuvoje ši šventė pasitinkama gėlėmis, poetiškais žodžiais ir… chronišku mokytojų pervargimu. Nors oficialiai skelbiama, kad mokytojo profesija yra prestižinė, kasdienybė rodo kitokį paveikslą.
Vidutinis Lietuvos mokytojų amžius – apie 55-eri metai, daugelyje mokyklų tiksliųjų ir gamtos mokslų dalykus dėsto 65-erių – 70-ies metų amžiaus pedagogai, o klasėse po 30 ir daugiau vaikų. Tarp jų dalis turinti specialiųjų ugdymosi poreikių, todėl jiems reikia daugiau dėmesio, laiko ir kantrybės – to, ko pedagogams vis labiau stinga.
Regionuose situacija dar dramatiškesnė: daugėja gimnazijų, kuriose nėra kam vesti pamokų, tad mokiniai prie ekranų sėda į „nuotolinę realybę“ ne todėl, kad pandemija, o todėl, kad trūksta mokytojų.
Kol vietos ir centrinė valdžios linki „deficitinės“ profesijos atstovams gražios šventės, patys pedagogai tyliai skaičiuoja ne tik mokinių pažymius, bet ir metus iki pensijos.
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Jūratė Gabiūnaitė, Vilniaus Baltupių progimnazijos anglų kalbos mokytoja, ir Indrė Kastravickienė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.


Ved. Jonė Kučinskaitė

Europos Sąjunga akcentuoja daugiakalbystės svarbą. Tačiau Lietuvos mokyklose šis siekinys yra dažniau deklaracija, o ne realybė. Mat daugybė mokinių ne tik negali dėl Europos kalbų pasiūlos nebuvimo pasirinkti mokytis norimos antrosios užsienio kalbos, o ir pamokų, reikalingų antrosioms užsienio kalboms išmokti, skaičius nepakankamas.

Kaip rodo oficialioji švietimo statistika, 2024–2025 mokslo metais 311 tūkst. mokinių pasirinko anglų kalbą kaip pirmąją užsienio kalbą – tai beveik visi Lietuvos moksleiviai (prieš penkerius metus 291 tūkst.). Vokiečių kalbą pirmąja užsienio kalba pasirinko tik 800 (prieš penkerius metus – 1300), prancūzų kalbą rinkosi – mažiau nei 250 moksleivių (prieš penkerius metus – apie 500).

Antrosios užsienio kalbos, pradedamos mokyti nuo 6 klasės, populiarumas toliau disonuoja su Europos kalbų mokymosi skatinimu. Rusų kalbą kaip antrąją 2024-2025 m. m. rinkosi 89,5 tūkst. mokinių (prieš penkerius metus – 108 tūkst.), vokiečių – beveik 36 tūkst. (prieš penkerius metus – 24,7 tūkst.), prancūzų – 14,4 tūkst. (prieš penkerius metus – 9 tūkst.), o ispanų – 6,4 tūkst. (prieš penkerius metus – 649). Italų ir lenkų kalbos lieka užribyje – atitinkamai tik 41 ir 112 besimokiusiųjų.

Tačiau realybė stabdo tikrą daugiakalbystę: pasiekti B1/B2 vokiečių, prancūzų ar ispanų kalbos lygį, kaip rodo JAV Valstybės departamento kalbų instituto atlikti tyrimai, reikia maždaug 600–900 valandų. Bet Lietuvos moksleiviai nuo 6 iki 10 klasės antrosios užsienio kalbos mokosi tik apie 400–500 valandų. O ir po 10 klasės dauguma mokinių antrosios užsienio kalbos atsisako. Mat, pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Bendrąjį ugdymo planą, gimnazijos III–IV klasėse leidžiamas maksimalus individualus pamokų krūvis – 35 valandos per savaitę. Tad dažnas mokslus jaunuolis, rinkdamasis, ko atsisakyti, dažniausiai atsisako antrosios užsienio kalbos. Kitaip negalės pasirinkti tiek dalykų, kiek reikalinga stojant į aukštąsias mokyklas.

Rugsėjo 26 d. minima Europos kalbų diena primena: norint, kad jaunimas iš tiesų taptų daugiakalbis, reikia ne tik gražių žodžių, bet ir realių sprendimų – daugiau pamokų, lankstesnio krūvio ir galimybių mokytis įvairių kalbų.

LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Goethe’s instituto Lietuvoje vadovo pavaduotoja, Kalbos skyriaus vadovė Nijolia Buinovskaja ir Lietuvos prancūzų kalbos mokytojų ir dėstytojų asociacijos prezidentė Danutė Stankaitienė.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Šiemet Vilniaus mokyklos priėmė rekordinį mokinių skaičių. Atrodytų, augantis vaikų skaičius turėtų reikšti didesnį finansavimą ir papildomus etatus mokytojams. Tačiau realybė yra priešinga – finansavimas mažėja, etatų nedaugėja, o klasės - perpildytos. Dažnos sostinės mokyklos penktose-dešimtose klasėse po 30 ir daugiau mokinių.
Skandalingiausia situacija Vilniaus Simono Daukanto progimnazijoje. Čia rugsėjo viduryje viena penktokų klasė buvo išardyta - vaikai išskirstyti į kitas penkias klases, mat jų kiekvienoje klasėje buvo kiek mažiau nei 30. Savivaldybės atstovai tikina, esą toks sprendimas susijęs su mokinio krepšelio apskaičiavimo metodika.
Girdi, naujas klasės komplektas gali būti formuojamas tik esant ne mažiau nei 31 mokiniui.
Tiesa, Vyriausybės nutarime, reglamentuojančiame klasių dydžius, aiškiai pasakyta, kad pradinukų klasėse gali būti ne daugiau nei 24 mokiniai, o penktokų-dešimtokų - ne daugiau kaip 30. Tačiau kad negali būti nežymiai mažesnis mokinių skaičius - nepasakyta.
Dar daugiau: išformuojant penktokų klasę tiek vaikų emocinė savijauta, tiek higienos normų paisymas (ar tikrai kabinetuose yra pakankami projektiniai pajėgumai, kad sutilptų 30 mokinių, kokia oro kokybė perpildytose klasėse, koks triukšmo lygis ir pan.), tiek mokytojų gebėjimas atliepti kiekvieno vaiko individualius ugdymosi poreikius, taip ir liko paskutinėje vietoje, tai yra - tik dokumentuose. Į pirmą vietą buvo iškelti finansai. Girdi, jei klasės nebūtų buvę performuotos ir padidintos, mokykla būtų praradusi daugiau nei 50 tūkst. eurų.
Bet štai Švenčionyse kitoks paradoksas - vienai mokyklai nebuvo leista komplektuoti dviejų pradinukų klasių po 24 mokinius, kaip tai yra numatyta Vyriausybės nutarime. Mokyklos vadovė turėjo formuoti 3 klases po 16 mokinių, nes paaiškėjo, kad iš 48 mokinių net keletas yra specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP). Ir jei klasėje yra bent vienas didelių SUP poreikių mokinys, tuomet traktuojama, kad jam reikalingos paslaugos atitinka dviejų mokinių poreikius. O tai reiškia, kad mokinių skaičius klasėse turi būti mažinamas.
Ar taip gali būti, kad vienose savivaldybėse galioja vienos klasių komplektavimo taisyklės, o kitos savivaldybės tuos pačius teisės aktus interpretuoja savaip? O gal sostinės mokyklų klasėse nėra SUP vaikų, todėl visose klasėse gali mokytis po 30 ar ir daugiau mokinių?

LRT radijo švietimo laidoje diskutuoja vilnietis penktoko tėtis Marius Mateika, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos narė, socialinė pedagogė Virginija Duksienė bei švietimo ir mokslo viceministras Jonas Petkevičius.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Lietuvos moksleiviai trečius metus mokysis pagal atnaujintas bendrojo ugdymo programas, bet dalies reikiamų vadovėlių jie vis dar nesulauks net ir iki šių, 2025–2026 mokslo metų, galo. Mat trūksta ne tik apie 50 mln. eurų papildomų lėšų (neįskaitant jau skirtų 50 mln. EUR), bet ir dalis vadovėlių net nepradėti rašyti, nes stinga autorių, galinčių arba norinčių juos rengti.
Arba štai – vadovėlis jau išleistas, mokiniai ir tėvai jį mato pirkti knygynuose, tad kyla pretenzijos mokyklų administracijoms, kad šios nesirūpina reikiamų vadovėlių įsigijimu. Tačiau pasirodo, kad dalis prekyboje esančių vadovėlių dar yra nepatvirtinti Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) vadovėlių duomenų bazėje. Tai reiškia, kad mokyklos, net ir turėdamos lėšų, negali pirkti nepatvirtintų vadovėlių.
Ypač trūksta vadovėlių aukštesnių gimnazinių klasių mokiniams. Jau antroji abiturientų laida veikiausiai baigs gimnazijas pagal atnaujintas programas, taip ir nepažinusi lietuvių kalbos, fizikos, biologijos, ekonomikos vadovėlių. O ir neaišku, kada bus išleista matematikos vadovėlio antroji dalis.
Vienuoliktokai, kurie šiais mokslo metais laikys pirmąją valstybinio brandos egzamino (VBE) dalį, vis dar neturi biologijos, fizikos, taip pat lietuvių kalbos vadovėlių. Dar daugiau vadovėlių stinga dešimtokams: lietuvių kalbos, istorijos, chemijos, fizikos išleista tik pirmoji vadovėlio dalis. O štai devintokai kol kas mokosi be chemijos ir fizikos naujų vadovėlių.
Apie tai, kad daugumai klasių nėra informatikos, ekonomikos, filosofijos, pilietiškumo pagrindų, technologijų, muzikos, tikybos, etikos, dailės ar kūno kultūros vadovėlių, jau net nebešnekama, nes nesitikima, kad jie būtų artimiausiu metu parašyti, o mokyklos turėtų lėšų jiems įsigyti.
Net ir finansiškai geriausiai aprūpintų mokyklų vadovai pastebi, kad pilnai reikiamus vadovėlius jos turės tik po trejų–penkerių metų, kitaip sakant, kai nuo bendrojo ugdymo programų atnaujinimo bus praėję septyneri–aštuoneri metai. Tai reiškia, kad ateis laikas vėl naujinti programas.
Kaip mokyklos sprendžia vadovėlių krizę? Ir kiek dėl politikų skubinimo paleisti naujas programas į gyvenimą, jų neišbandžius ir nesant parašytų vadovėlių, papildomai kainuoja jėgų, darbo ir laiko pasiruošti pamokoms tiek mokytojams, tiek mokiniams?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Vilija Prižgintienė, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos direktorė, Sonata Drazdavičienė, Kauno „Saulės“ gimnazijos direktorė, ir dr. Rimantas Vaitkus, švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjas, chemijos vadovėlių autorius.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Lietuvoje šiuo metu studijuoja daugiau kaip 9 tūkst. trečiųjų šalių studentų. Daugiausia jų atvykę iš Indijos (1 465), Pakistano (1 045) ir Baltarusijos (924). Beje, per pastaruosius pustrečių metų studentų iš Indijos skaičius padidėjo 3 kartus, Pakistano – 10 kartų, Bangladešo – 17 kartų, o Maroko – net 18 kartų.
Kai kurių šalių, kaip antai Pakistano ar Bangladešo, studentų atvykimas į Lietuvą išaugo po to, kai Australija ir Naujoji Zelandija apribojo šių šalių piliečiams studijų vizų išdavimą.
Tarp kitų populiariausių kilmės šalių piliečių, kurie dominuoja Lietuvos aukštosiose mokyklose, taip pat yra Ukrainos studentai – 725, Bangladešo – 586, Maroko – 537, Izraelio – 405, Nigerijos – 355, Kamerūno – 339, Azerbaidžanas – 329.
Vis dėlto, kaip akcentuota šį trečiadienį Migracijos departamento organizuotoje konferencijoje, ne visi atvykėliai į Lietuvą iš trečiųjų šalių siekia studijų. Maždaug kas devintam - dešimtam jų leidimas gyventi ir studijuoti panaikinamas. Mat migracijos specialistai aptinka, kad tariamas studentas suklastojo asmens duomenis arba, nors atvyksta studijuoti į programą, dėstomą anglų kalba, nesupranta angliškai. Tuo tarpu kai kurios Lietuvos aukštosios mokyklos, ypač kurioms sunkiai sekasi pritraukti vietos jaunimą, priima studijuoti trečiųjų šalių piliečius net neatlikusios vadinamųjų atrankinių interviu, o ir nepasidomėjusios, ar tariamas studentas iš tiesų nori studijuoti, o ne atvyksta ekonominiais sumetimais, pagaliau, ar jis turės iš ko sumokėti už studijas ir pan.
Dėl šių priežasčių šiemet jau panaikinti 894 leidimai trečiųjų šalių piliečiams laikinai gyventi ir studijuoti Lietuvoje, dar 780 trečiųjų šalių studentų patys nutraukė studijas ir neteko leidimo, o 107 taip ir neatvyko į Lietuvą ir dėl to prarado teisę gyventi.
Bet dar viena bėda yra ta, kad, kai studentas (gavęs fizinę leidimo laikinai gyventi ir studijuoti kortelę) į Lietuvą net neatvyksta, bet pasinaudoja galimybe patekti į kitas Šengeno šalis, jis, jei nekerta Šengeno šalies sienos, ir toliau turi fizinę kortelę, o nors leidimas jam gyventi Lietuvoje ir yra panaikintas. O tai kelia rimtų migracinių rizikų.
Kaip tai užkardyti?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Evelina Gudzinskaitė, Migracijos departamento direktorė, dr. Artūras Vasiliauskas, Vilniaus universiteto partnerystės prorektorius, ir dr. Gediminas Sargūnas, Panevėžio kolegijos direktorius.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Naujieji 2025–2026 mokslo metai prasideda su galingu startu – ir su ne vienu iššūkiu, apie kurį jau kalba mokyklų bendruomenės. Pirmiausia – namų darbų revoliucija: pagaliau aiškiai įtvirtinta, kiek laiko mokiniai gali praleisti namuose prie užduočių. Pradinukams – iki 40 minučių, penktokams–aštuntokams – iki valandos, o vyresniems – ne daugiau kaip dvi valandos. Taigi, mokytojams dalykininkams teks derintis, kad viskas tilptų į šiuos rėmus – ir čia jau laukia tikras iššūkis.
Kitas posūkis – naujuose ugdymo planuose. Nuo rugsėjo nebebus galima skirstyti vaikų nebe tik į gabesniems vaikams skirtas matematines, tiksliųjų mokslų ar kitas klases, o ir laikinas, papildomas mokinių, pagal gebėjimus, mokymosi grupes. Nuo šiol visi mokiniai – ir greičiau žengiantys, ir besimokantys lėčiau – sėdės tose pačiose klasėse be galimybės mokytis papildomai su panašių gebėjimų bendramoksliais.
O kur dar – mobiliųjų telefonų iššūkis. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija vieningo sprendimo taip ir nepateikė, o pasiūlė mokyklų bendruomenėms pačioms priimti sprendimus. Vienur jie bus draudžiami, kitur leidžiami, dar kitur ribojami. Diskusijos jau kaista: tėvai, mokytojai ir vaikai ginčijasi, kur baigiasi laisvė ir prasideda drausmė.
Taigi, naujų mokslo metų startas žada būti dinamiškas, kupinas permainų ir diskusijų Apie tai LRT radijo laidoje diskutuoja Vilniaus Simono Stanevičiaus progimnazijos direktorė Daiva Briedienė ir Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos direktorė Jurgita Nemanienė.

Ved. Jonė Kučinskaitė.

Nacionalinė švietimo agentūra paskelbė, kad šiemet, palyginti su ankstesniais metais, valstybinių brandos egzaminų apeliacijų skaičius, ypač matematikos, išaugo.
Bet pervertinimų mokiniams palankia linkme beveik nestebima. Ir tai tarsi turėtų būti žinia tiek valstybinių brandos egzaminų pirmąją dalį laikiusiems vienuoliktokams, tiek antrąją egzaminų dalį laikiusiems abiturientams, kad vertinimo sistema veikia praktiškai idealiai – darbai vertinami itin kokybiškai.
Jeigu nežinotume vienos aplinkybės. Pasirodo, abiturientai, teikdami apeliaciją, negali matyti, kodėl vertintojas taip įvertino darbą, tiksliau, kokias nurodė klaidas, už ką buvo negauta ar prarasta taškų. Kitaip sakant, jaunuoliai priversti gintis aklai – spėlioti, už ką vertintojai jiems nedavė taškų.
Šiemet, kaip skelbia Nacionalinė švietimo agentūra, pateikta 710 apeliacijų. Tačiau rezultatai keisti vos 48 atvejais. Ir tik 43 jų naudingi mokiniams. O tai nesiekia nė 7 proc.
Tuo tarpu užpernai teigiamai pasibaigė daugiau nei 10 proc. apeliacijų.
Tad ar dabartinę apeliacijų sistemą galime vadinti skaidria, ugdymą stiprinančia sistema? Ar tai nėra tiesiog formalus procesas, kuriame mokinys privalo pasitikėti vertintojais, kurių darbo nemato?

LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja advokato padėjėja Rimvydė Bagdanskienė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Ugdymo departamento direktorė Jolanta Navickaitė ir biologijos mokytojas, korepetitorius Paulius Sungaila.


Ved. Jonė Kučinskaitė.

Šiemet po visų valstybinių brandos egzaminų balų korekcijų teisę stoti į aukštąsias mokyklas įgijo net 23,3 tūkst. asmenų – daugiausia per pastarąjį dešimtmetį. Į valstybės finansuojamas vietas pretenduoja net 19 tūkst. jaunuolių, nors vietų – tik 12,9 tūkstančio. Pridėjus po 10 papildomų taškų prie VBE rezultatų, konkurencija į kai kurias programas išaugo iki 12 kandidatų į vieną vietą.
Daugiau abiturientų renkasi ne tik universitetus, bet ir kolegijas. Ankstesniais metais vienas iš keturių jaunuolių rinkdavosi stoti į kolegiją, o trys - į universitetus, o šiemet - vienas į kolegiją ir du - į universitetus. Darbdaviai ir kolegijų atstovai džiaugiasi, kad vis daugiau jaunimo vertina praktinius įgūdžius ir greitą kelią į darbo rinką.
Tačiau šis šuolis kelia ir nerimą: ar visi įstojusieji pasirengę studijoms? Kolegijos pripažįsta – norint išlaikyti silpnesnius studentus, reikės papildomų resursų.
Ekspertai ragina ne tik džiaugtis statistika, bet ir kritiškai vertinti švietimo sprendimų ilgalaikį poveikį. Ar tai bus žingsnis link tvaresnės sistemos, ar tik laikinas išsigelbėjimas iš krizės, paaiškės jau rudenį.
Kokių priemonių galimoms krizėms suvaldyti imsis kolegijų atstovai?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos Studijų komiteto pirmininkė, Utenos kolegijos direktoriaus pavaduotoja studijoms ir mokslui dr. Vitalija Bartuševičienė, Kauno kolegijos direktoriaus pavaduotoja studijoms Jolanta Bareikienė bei Lietuvos verslo kolegijos Strateginės plėtros ir komunikacijos skyriaus vadovas Modestas Vaikšnoras.


Ved. Jonė Kučinskaitė.