Trečias kartas nemelavo – šis posakis puikiai tinka disko metikei Oksanai Dobrovolskajai, kuri trečiame karjeros pasaulio asmenų su negalia lengvosios atletikos čempionate iškovojo pirmąjį tokio lygio varžybų medalį – bronzos. Oksanai gyvenimas nepagailėjo iššūkių – lėtinė, progresuojanti akių liga susilpnino regėjimą iki procento, be to, tik 23-ejų sportuoti pradėjusi mergina patyrė aplinkinių patyčias, o prieš pat šių metų pasaulio čempionatą iš vėžių išmušė trenerės liga ir virtinė kitų negandų. Vis dėlto visa tai tik dar labiau užgrūdino dukart paralimpietę – optimizmu ir energija trykštanti mergina yra pavyzdys, kaip gyvenimą semti saujomis. Lengvaatletė garsiai kalba apie svajones ir tiki, kad pavyks pasiekti ir didžiausią troškimą – iškovoti paralimpinį auksą.

Žingsnis po žingsnio Gabija Galvydytė įsitvirtina planetos bėgikių elite – pasaulio lengvosios atletikos čempionate Tokijuje ji pateko į dviejų distancijų pusfinalius ir užėmė 12 bei 16 vietas. Būtent šiemet Jungtinėse Amerikos Valstijose besitreniruojančios bėgikės karjeroje įvyko proveržis – G. Galvydytė pasirašė sutartį su vienu didžiausių pasaulio prekės ženklų, pradėjo treniruotis su bėgimo žvaigždėmis ir savo rezultatais įrodė, kad tokias aukštumas gali pasiekti net mažos šalies atstovė. Vieną po kito Lietuvos rekordus šį sezoną gerinusi G. Galvydytė sustoti nežada ir jau kalba apie dar aukštesnius tikslus. Kokie jie?

Tajus Juška – dar vienas Lietuvos plaukimo deimantas, rodantis, kad ir maža šalis gali užauginti pasaulinio lygio sporto žvaigždes. Šių metų Europos jaunimo čempionate Lietuvos plaukimo rinktinė iškovojo 8 medalius, pusė jų laimėjo T. Juška. Jis – jauniausias Lietuvos rinktinės narys ir šių metų pasaulio suaugusiųjų čempionate, praėjusią savaitę šešiolikmetis laimėjo 2 medalius pasaulio jaunimo čempionate. Plaukimo talentas nebijo prisiimti atsakomybės, o labiausiai vertina varžybas, iš kurių gali pasimokyti. Noras tobulėti – šio branda trykštančio jaunuolio variklis. T. Juška įsitikinęs, kad kiekvienas gali plaukti kaip jis, reikia tik sunkiai ir nuosekliai dirbti bei suprasti, dėl ko tai darai.

Krepšinio bendruomenė ir visa Lietuva to laukė dešimtmetį – šalies moterų krepšinio rinktinė po 10 metų pertraukos grįžo į Europos čempionatą. Lietuvės per 6 rungtynes Bolonijoje ir Pirėjuje pasiekė 2 pergales ir iškovojo 8 vietą, tačiau svarbiausia, kad į elitinį krepšinio turnyrą grįžusi rinktinė įžiebė viltį, kad šalies moterų krepšinis gali grįžti ten, kur ir yra jo vieta. Komandos kapitonė Laura Juškaitė ir ilgametė komandos narė Giedrė Labuckienė atviros ir sako, kad rinktinė išliko vieninga, nepaisant metų pradžioje įvykusios dramatiškos trenerio kaitos, išankstinės kritikos ar 4 pralaimėjimais pažymėtos čempionato pabaigos. Neišlepintos dėmesio krepšininkės tiki, kad įgyta patirtis – tvirtas pagrindas išlaikyti susidomėjimą moterų krepšiniu ir įkvėpti jaunąją kartą. Viltys prieš 2027 m. keturiose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, vyksiantį Europos moterų krepšinio čempionatą jau dabar itin didelės, bet merginos tiki, kad komanda neperdegs, išlaikys branduolį ir rezultatais pateisins visuomenės lūkesčius.

Gimnastas Robertas Tvorogalas ir toliau demonstruoja neįtikėtiną valią ir atkaklumą – jis antrą kartą karjeroje tapo pratimų ant skersinio Europos čempionu. Ketvirtį amžiaus gimnastikos salėje judesius šlifuojantis R. Tvorogalas – vienintelis gimnastas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, pasipuošęs visų spalvų Senojo Žemyno čempionatų medaliais – iš viso net penkiais. Vis dėlto jis pabrėžia, kad greitai paleidžia ir pergales, ir nesėkmes – užtenka vienos nakties, kad vėl susitelktų į darbą. 30-metis sportininkas retai varžybų starto protokoluose pamato bendraamžių pavardes, tačiau trauktis iš profesionalaus sporto dar neketina – svajonėse patekimas į pasaulio čempionato finalą ir ketvirtąsias olimpines žaidynes. Gimnasto nepalaužė ir aibė traumų, ir baimė – ypač posūkių metu – lydinti jį jau dešimtmetį. Saugių treniruočių sąlygų stoka Lietuvoje tik paaštrina šią problemą. R. Tvorogalas pripažįsta, kad treniruojantis tinkamai įrengtose salėse baimės sumažėtų, tačiau namuose tokių galimybių nėra.
Ved. Brigita Virbalytė.

Pasaulio ir Europos čempionas, disko metikas Andrius Gudžius po stuburo išvaržos operacijos grįžo į disko metimo sektorių ir jau spėjo iškovoti Lietuvos čempiono titulą. Pastarųjų metų išbandymai pakelė tituluoto sportininko skausmo tolerancijos kartelę ir sustiprino psichologiškai. Disko metikas nepaisė gydytojų rekomendacijų ir jau po 5 mėnesių nuo operacijos dalyvavo varžybose bei siekia patekti į pasaulio lengvosios atletikos čempionatą Tokijuje. A. Gudžius kritikuoja šiuo metu galiojančią pasaulinę reitingų sistemą, kuri, jo manymu, skatina „gaudyti taškus“ užsienio varžybose. Triskart olimpietis turi nuomonę ir apie už stadiono ribų vykstančias disko metimo varžybas, kuriose pasiekiami neįprastai aukšti rezultatai. Vis dėlto A. Gudžius tiki, kad mūsų šalies talentas Mykolas Alekna šiemet ir stadione įrankį mes virš 70 metrų bei sako: nusiteikite, dar bus rekordų. Lietuvos disko metimo ateitis šviesi ir dėl kitos priežasties – pirmuosius medalius jau laimi ir trylikametis A. Gudžiaus sūnus.

Su orientavimosi sportu užaugusi Judita Traubaitė vos prieš trejus metus atėjo į pirmąją biatlono treniruotę, o jau šiemet 25-erių sportininkė kartu su Lietuvos moterų biatlono estafečių rinktine iškovojo kelialapius į Milano ir Kortinos žiemos olimpines žaidynes. J. Traubaitė yra fenomenalus talentas – be orientavimosi sporto ir biatlono, ji savo jėgas dar išbandė ir šalies moterų futbolo A lygoje. Vis dėlto merginos gyvenimas sukasi ne tik apie sportą, dalis jo buvo atiduota ir muzikai. J. Traubaitė lankė muzikos mokyklą, grojo fortepijonu, taip pat laiko ji atrasdavo ir kitiems pomėgiams. Vėliau talentingoji mergina Vilniaus universitete baigė biologijos studijas. Prieš ateidama į biatloną J. Traubaitė į sportą žvelgė tik kaip į mėgstamą ir džiaugsmą teikiantį užsiėmimą, o olimpinė svajonė sukirbėdavo tik per televizoriaus ekraną stebint aukščiausio lygio varžybas. Lemtinga diena su šalies biatlono rinktine Ignalinoje pamažu pradėjo keisti gabios atletės požiūrį – užgimė troškimas atsidurti greta pasaulio biatlono žvaigždžių.

Prof. Rimtautas Gudas – žymiausias Lietuvos ortopedas-traumatologas arba stebukladarys, net po sudėtingiausių traumų sugrąžinantis sportininką į profesionalo kelią. Per daugiau nei 20 darbo metų profesorius atliko daugiau nei 10 tūkstančių operacijų, pacientų sąraše – profesionalūs krepšininkai ir kiti, šalį savo pergalėmis garsinantys, atletai. Po operacijų sportininkai į jį žiūri lyg į Dievą, laukdami verdikto, kad operacija buvo sėkminga. Vis dėlto prof. R. Gudas pripažįsta, kad ne visada operacinėje pavyksta viskas, kaip suplanuota. Taip pat profesorius atskleidžia, kad tenka būti ne tik chirurgu, bet ir psichologu, nes pacientams svarbu išgirsti optimistišką žinutę apie jų ateitį. Retas pagalvoja, kad ir pats chirurgas patiria didelę psichologinę įtampą ir spaudimą, o per itin didelį darbo krūvį tenka pamiršti asmeninį gyvenimą. Prof. R. Gudas atvirai pasakoja apie suvokimą, kad chirurgas nėra robotas, taip pat apie traumas, keičiančias gyvenimus, per anksti nutrūkusias garsiausių šalies sportininkų karjeras ir traumų prevencijos svarbą, nes šiandien tarp prof. R. Gudo pacientų ir vos 8–9 metų vaikai.

Baidarininkai Edvinas Ramanauskas ir Aurimas Lankas 2016 m. Lietuvai padovanojo Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bronzą ir taip savo karjeras apvertė aukštyn kojomis. Ankstyvame karjeros etape talentingi baidarininkai pasijuto nereikalingi ir pasitraukė iš didžiojo sporto. Po pertraukos keliskart pasitreniravę jie netikėtai laimėjo Lietuvos čempionatą, vėliau iškovojo du Europos čempionatų medalius, o vyšnia ant torto – olimpiniai medaliai. Po 8 metų nuo bronzinio triumfo Brazilijoje, praėjusį rugpjūtį, šie tituluoti sportininkai paskelbė apie karjeros pabaigas. Jie pripažįsta, kad pasitraukimas iš profesionalaus sporto suteikė ramybę. Vis dėlto svajonė likti prie savo sporto šakos paskatino juos dalyvauti Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos rinkimuose. Taip mūsų šalį savo pasiekimais garsinę baidarininkai atvertė naują gyvenimo puslapį – tapo federacijos vadovais. E. Ramanausko ir A. Lanko ilgametė partnerystė grįsta atvirumu, neretai virstančiu karštomis diskusijomis – tai padėjo ne tik siekti pergalių sporte, bet ir leidžia kelti aukštus tikslus naujose pareigose.

Buriuotojai Viktorijai Andrulytei praėję olimpiniai metai paženklinti pirmuoju karjeros Europos čempionato medaliu ir banguotu pasirodymu Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Vėlyvą rudenį po intensyvaus ir varginančio laikotarpio geriausia Lietuvos buriuotoja leidosi į Šv. Jokūbo, vadinamąjį Camino de Santiago, kelią Ispanijoje. Piligriminė kelionė buvo reikalinga daugiau nei 20 metų besitęsiančiai sportinei karjerai apmąstyti ir išmokti įsiklausyti į savo kūną. Ant lagaminų didžiąją laiko dalį praleidžianti pasaulio ir Europos čempionatų prizininkė pastaruoju metu sako jaučianti perdegimo simptomus, dėl to ryžosi ir kitiems pokyčiams – persikėlė gyventi į Klaipėdą ir bandys daugiau laiko praleisti gimtinėje.

Dominika Banevič (B-Girl Nicka) 2024 m. vadina svarbiausiais gyvenimo metais. Septyniolikmetė įsirašė sidabro raidėmis į olimpinėse žaidynėse Paryžiuje debiutavusio breiko istoriją, o, baigiantis metams, savo kolekciją papildė ir planetos čempionato apdovanojimu. Megatalentas labiausiai džiaugiasi, kad su kolegomis įrodė, kad breikas vertas būti olimpinės šeimos dalimi. Metų sportininke išrinkta breiko šokėja pripažįsta, kad prieš pat olimpines žaidynes turėjo sunkų laikotarpį, kai pagalbos teko kreiptis ir į sporto psichologą. Sunkiomis gyvenimo akimirkomis olimpinės vicečempionės vedlys yra ir tikėjimas. Santykio su Dievu svarbą atskleidžianti D. Banevič yra dėkinga, kad yra ten, kur yra – apsupta mylimų žmonių ir kasdien auganti kaip asmenybė.

Maratonininkės Aušros Garunkšnytės kelias iki įgyvendintos paralimpinės svajonės buvo ilgas ir duobėtas. Debiutą Tokijo paralimpinėse žaidynėse iš pradžių aptemdė pandemija, o vėliau sugniuždė sudėtinga trauma. Gydantis ją, regėjimo negalią turinti mergina pyko ant viso pasaulio ir atsiribojo nuo aplinkinių. Vėliau A. Garunkšnytė tvirtai nusprendė imtis pokyčių – pradėjo treniruotis pas naują trenerį, o maratono distancijoje ją pradėjo lydėti vedlys Linas Mikalainis. Bėgimas su vedliu reikalauja itin didelio pasitikėjimo, o svarbiausia čia, pasak maratonininkės, psichologinė pagalba sunkiausiais varžybų momentais, kai kyla noras paleisti sportininkus jungiančią juostelę. Patirtis su vos 5 procentų vienos akies regėjimą turinčia A. Garunkšnyte vedliui L. Mikalainiui neįkainojama – jis ne tik turėjo garbės būti pirmosios Lietuvos maratonininkės moters, atstovavusios šaliai paralimpinėse žaidynėse, bendražygiu, bet kartu tapo ir geresniu žmogumi.

Plaukikė Kotryna Teterevkova praėjusį sezoną gyveno ir treniravosi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Atsidavimas ir sunkus darbas davė vaisių – 22-ejų metų sportininkė Paryžiaus olimpinėse žaidynėse kartu su Danu Rapšiu pasirodė sėkmingiausiai iš visų Lietuvos plaukikų – 200 metrų plaukimo krūtine finale iškovojo 5 vietą. Naująjį olimpinį ciklą Kotryna pradėjo permainomis – persikėlė į Kauną. Ji ne tik grįžo į studijas, bet ir pakeitė trenerį bei kartu treniruojasi su Rūta Meilutyte ir kitais geriausiais Lietuvos plaukikais. Talentingoji sportininkė sako neįsivaizduojanti gyvenimo be plaukimo ir nelygina savęs su garsiausiomis pasaulio plaukikėmis: einu savo kelią ir jis yra toks, koks turi būti. Dvejų olimpinių žaidynių dalyvei svarbiausia, kad kiekvienais metais auga ir tobulėja kaip asmenybė, o akys vis dar dega meile didžiausiai gyvenimo aistrai – plaukimui.

Pilnutėlę areną Paryžiuje nutildęs paralimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas Osvaldas Bareikis dar kartą įrodė, kad gali įveikti net patį neparankiausią varžovą. Paralimpinių žaidynių kovoje dėl bronzos Lietuvos dziudo imtynininkas 1:0 palaužė iki šiol nenugalėtą šeimininkų atstovą. Antrose paralimpinėse žaidynėse iš eilės bronzos apdovanojimu pasipuošęs O. Bareikis nelygina Tokijuje ir Paryžiuje iškovotų medalių ir sako, kad jie abu labai vertingi ir iškovoti krauju. Ramybe dvelkiantis lietuvis didelių sportinės karjeros duobių išvengė, o minčių, kad dėl silpstančio regėjimo ateityje gali tekti naudotis aklųjų lazdele, neįsileidžia. Didžiausia O. Bareikio motyvacija – du sūnūs ir žmona. Dziudo imtynininkas juokauja, kad po kiekvieno sūnaus gimimu tarsi užkoduota ir sportinė sėkmė. Po pirmagimio atėjimo į šį pasaulį iškovotas pirmasis paralimpinis medalis Tokijuje, po antrojo sūnaus gimimo neilgai teko laukti ir antrojo bronzos medalio Paryžiuje. Ar bus trečiasis vaikas ir trečiasis paralimpinis apdovanojimas?

Neišpasakyto dydžio motyvacija ir kovingumu visą Lietuvą pakerėjusi irkluotoja Viktorija Senkutė pirmoji mūsų šalies olimpinėje komandoje iškovojo medalį Paryžiaus vasaros olimpinėse žaidynėse. Prieš kelerius metus į dviračių sportą išėjusi ir net apie karjeros pabaigą svarsčiusi V. Senkutė vis dar sunkiai suvokia, kad tapo pirmąja Lietuvos irkluotoja, laimėjusia prestižinės vienviečių valčių klasės olimpinį medalį. Ji sau ir visam pasauliui įrodė, kad negalima sportininkų sprausti į tam tikrus stereotipus – vos 170 cm ūgio irkluotoja Paryžiuje pademonstravo tvirtą charakterį ir išlaikė šaltą protą bei galingu finišu išplėšė bronzos medalį. Už šio apdovanojimo slepiasi daug išgyvenimų – net šiame sezone persekiojo įvairios negandos. Likus vos keliems mėnesiams iki olimpinių žaidynių, V. Senkutė net nežinojo, ar pavyks dalyvauti pasaulio taurės etape, kuriame buvo sprendžiama, kas olimpinių žaidynių moterų vienviečių valčių klasėje atstovaus Lietuvai.

Legendinis disko metikas Virgilijus Alekna prieš daugiau nei dvejus metus išprognozavo, kad du jo sūnūs – vyresnėlis Martynas ir jaunėlis Mykolas – varžysis Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Tėčio pėdomis pasekę ir disko metikais tapę broliai Aleknos turi puikų pavyzdį ir kartu kuria ateities planus. Vis dėlto olimpine ramybe didžiausiose arenose dvelkęs dukart olimpinis ir pasaulio bei Europos čempionas V. Alekna visiškai kitaip jaučiasi žiūrovų tribūnose – su šeima Paryžiuje sūnus palaikysiantis geriausias visų laikų Lietuvos disko metikas pats būdamas sportininku niekada taip nesijaudino kaip už vaikus. 10 medalių aukščiausio lygio varžybose per karjerą iškovojęs V. Alekna sako, kad šeimoje apie medalius nekalbama ir jų iš anksto tikrai nekabinama, begalinis džiaugsmas vien tai, kad du sūnūs debiutuos olimpinėse žaidynėse.

Apdovanojimų pakylos papėdėje Europos lengvosios atletikos čempionate Romoje likęs Edis Matusevičius dveji metai iš eilės demonstruoja, kad jo vieta – tarp stipriausių planetos ieties metikų. Po itin ilgai trukusios reabilitacijos į varžybas pernai grįžęs vienas geriausių šalies lengvaatlečių įrodė, kad troškimas aukščiausio lygio varžybose laimėti medalį anksčiau ar vėliau bus įgyvendintas. Kitaip ir neįmanoma, kai šalia stipri ir besąlygiškai palaikanti komanda – šeima su tėčiu ir treneriu Edmuntu Matusevičiumi priešakyje, po operacijos pagalbos ranką ištiesęs Zigmas Živatkauskas ir visada šalia esanti širdies draugė, šuolininkė į aukštį Urtė Baikštytė. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse Edis Matusevičius sieks išnaudoti antrąją karjeros galimybę ir patekti į finalą, o jame atsidėkoti už grįžusį džiaugsmą bei motyvaciją treniruotis ir varžytis.

Dainius Novickas tituluojamas Lietuvos mėgėjų krepšinio legenda, tačiau jo biografiją nuo šiol papildė ir naujas istorinis puslapis – jis kartu su vyrų 3x3 krepšinio rinktine iškovojo kelialapį į Paryžiaus olimpines žaidynes. Charizmatiškasis treneris juokauja, kad visgi vilki laimės marškinėlius, kurie jį gyvenime atvedė į teisingą kelią. Progų nueiti klystkeliais buvo ne viena, tačiau gatvėje augęs D. Novickas užsikrėtė aistra krepšiniui ir pergalėms. Kai profesionalaus trenerio darbo patirties neturinčiam D. Novickui buvo pasiūlyta vadovauti 3x3 krepšinio rinktinėms, teko atlaikyti kritikos laviną, tačiau jis įrodė ne tik krepšininkams, bet ir visai Lietuvai, kad iš gatvės nukeliauti į olimpines žaidynes yra įmanoma. 3x3 krepšinio rinktinių pergalių kalvis sustoti nežada – ateities planuose ne tik medalis Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, bet ir išpildyta moterų rinktinės olimpinė svajonė.

Sesers ir brolio duetas – Loreta ir Remigijus Kančiai – vieni labiausiai atpažįstamų veidų Lietuvos ištvermės sporte. Jaunėlę seserį R. Kančys pamažu užkrėtė aistra bėgimui, o šiandien aplink juos yra susibūrusi didelė bėgimui neabejingų žmonių bendruomenė. Neseniai po dar vieną karjeros maratoną įveikusių Kančių patirtys bėgime skirtingos, tačiau jie visada vienas kitam – tvirčiausia atrama ir motyvacija. Kai karjeros kryžkelėje L. Kančytė palūžo ir netgi svarstė pasitraukti iš sporto, į pagalbą atskubėjo vyresnysis brolis. Nuo tada jie dar ir auklėtinė bei treneris. Jau kelerius metus L. Kančytė – geriausia Lietuvos maratonininkė, svajojanti kaip ir brolis įgyvendinti olimpinę svajonę.

Penkiakovininkė Gintarė Venčkauskaitė į pirmąsias olimpines žaidynes 2012 m. išvyko vos devyniolikos, Rio de Žaneiro žaidynes po ketverių metų ji stebėjo per televizoriaus ekraną, o Tokijuje startavo besilaukdama. Dabar G. Venčkauskaitė atkakliai kovoja dėl patekimo į Paryžiaus olimpines žaidynes – konkurencija beprotiška, o konkuruoti, visų pirma, tenka su komandos draugėmis, kitomis tituluotomis Lietuvos penkiakovininkėmis. Kiekviena ši patirtis moko neįkainojamų pamokų – sportą priimti kaip laikiną gyvenimo stotelę, branginti ir pralaimėjimus, nekonkuruoti su komandos draugėmis, imtis pokyčių ir rizikuoti, nepaisant aplinkinių pasipriešinimo.