„Lėto maisto kultūra” - tai kelionė per skanaus, sezoniško, kokybiško ir sveiko maisto labirintus. Visi žinome, jog turėtume mėgautis tik ekologišku, pilnaverčiu, vitaminais ir mineralais praturtintu maistu. Tačiau, ar mokame atpažinti kokybiškus produktus? Kas lemia skonį ir gerasias savybes? Ar tiesa, jog sveikas maistas yra nuobodus, neskanus ir brangus? Kaip savo valgymo patirtį praturtinti skaniais, gurmaniškais, o svarbiausia, sveikais produktais? Ar gera pica blogiau, už beskones prekybos centro salotas, o brangus parmezanas - geresnis, už šviežią varškės sūrį, spaustą su meile? Ar sunku tikro maisto rasti Lietuvoje ir kas jį užaugina? Į šiuos klausimus atsakymų ieškos laidos vedėjai Paulius ir Simona, lankydami nedidelius ūkius, maisto gamintojus, kalbindami mokslininkus, dietologus, mitybos ir žemdirbystės ekspertus.
All content for Lėto maisto kultūra is the property of LRT and is served directly from their servers
with no modification, redirects, or rehosting. The podcast is not affiliated with or endorsed by Podjoint in any way.
„Lėto maisto kultūra” - tai kelionė per skanaus, sezoniško, kokybiško ir sveiko maisto labirintus. Visi žinome, jog turėtume mėgautis tik ekologišku, pilnaverčiu, vitaminais ir mineralais praturtintu maistu. Tačiau, ar mokame atpažinti kokybiškus produktus? Kas lemia skonį ir gerasias savybes? Ar tiesa, jog sveikas maistas yra nuobodus, neskanus ir brangus? Kaip savo valgymo patirtį praturtinti skaniais, gurmaniškais, o svarbiausia, sveikais produktais? Ar gera pica blogiau, už beskones prekybos centro salotas, o brangus parmezanas - geresnis, už šviežią varškės sūrį, spaustą su meile? Ar sunku tikro maisto rasti Lietuvoje ir kas jį užaugina? Į šiuos klausimus atsakymų ieškos laidos vedėjai Paulius ir Simona, lankydami nedidelius ūkius, maisto gamintojus, kalbindami mokslininkus, dietologus, mitybos ir žemdirbystės ekspertus.
„Lėto maisto kultūra“ – tai pusantrų metų trukusi kelionė po Lietuvą, per kurią buvo sukurta 70 epizodų apie kokybišką, skanų ir sveiką maistą. Pasibaigus šiam laikotarpiui, laidos vedėjai Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis apibendrina patirtis ir dar kartą pažvelgia į aplankytas vietas, sutiktus žmones bei visą gurmaniško nuotykio metu išgyventą procesą.
Gilinantis į lėto maisto temą, vis labiau skleidėsi lietuviškas kulinarinis žemėlapis. Stebint gamintojų ir augintojų eksperimentus bei skonių paieškas, išryškėjo jų požiūris į kokybę, skonį ir atsakomybę už tai, ką jie patieka ant mūsų stalo.
Šiame apibendrinime aptariami pagrindiniai gero maisto kriterijai, išryškėję kelionės metu, pristatomi sutikti žmonės, jų vertybės ir požiūris į darbą. Tai pasakojimas apie ūkininkus, amatininkus, gamintojus ir entuziastus, kuriems maistas yra ne tik produktas, bet ir kultūra, ryšys su žeme bei bendruomene.
Daržovių krepšeliai – tai iš vietinių ūkių ar tiekėjų reguliariai (dažniausiai kas savaitę) pristatomi sezoninių ir šviežių daržovių rinkiniai, skirti patogiam bei sveikam kasdieniam vartojimui. Lėto maisto kultūros laidose ne vienas pašnekovas yra užsiminęs apie daržovių krepšelius. Jie populiarūs Skandinavijos šalyse, sparčiai populiarėja ir Vokietijoje.
Tačiau Lietuvos ūkininkai pabrėžia, kad ši paslauga Lietuvoje dar nėra labai populiari, – daugelis vis dar turime sodus arba giminaičių, auginančių daržus. Todėl šviežių daržovių poreikis nėra toks didelis. Vis dėlto ūkininkas Paulius Paulavičius teigia, kad iš daržovių krepšelių jau galima pragyventi – poreikis tik į namus tiekiamoms šviežioms daržovėms nuolat auga.
Greičiau gyvenantys žmonės vis dažniau ieško patogių alternatyvų kokybiškam maistui įsigyti. Galimybė gauti ekologiškai užaugintas daržoves tiesiai į namus tampa vis svarbesniu prioritetu. Šiandien laidoje – pokalbis su „Mėnulės“ ūkio įkūrėju Pauliumi Paulavičiumi, kuris kartu su žmona Karolina augina įvairių rūšių daržoves ir jas krepšeliais pristato į namus.
2022-aisiais, Ukrainoje prasidėjus Rusijos invazijai, ukrainietė Kristina Beliakova atvyko į Lietuvą. Teisininkės išsilavinimą turinti moteris nepanoro dirbti nekvalifikuoto darbo, todėl ėmė mąstyti apie nuosavą verslą, o idėją jai pametetėjo vaikai. „Kai atvykome į Lietuvą, vaikai atsisakė valgyti koldūnus iš prekybos centrų. Ukrainoje turime tokius nedidelius cechus ir parduotuvėles, kur gaminami rankų darbo koldūnai iš geriausių ingredientų. Supratau, kad Lietuvoje to nėra, todėl iš ukrainiečių nusipirkau frančizę ir pradėjau gaminti rankų darbo gaminius“, - pasakoja Kristina. Dabar Kristinos valdomoje įmonėje dirba apie 14 moterų iš Ukrainos, kurios kasdien pluša, norėdamos vilniečiams pagaminti skaniausią ir sveikiausią maistą.
Kiek iš tiesų žinome apie actą? Daugeliui Lietuvoje tai vis dar tik rūgštus skystis, tinkamas paviršiams dezinfekuoti ar kalkėms bei dėmėms šalinti. Maistui actą naudojame retai, nors pasaulio kulinarijoje jis užima itin svarbią vietą. Šios laidos pašnekovė Renata Fediakinienė gamina natūralų actą iš įvairių sulčių, brandinamą statinėse ir pagardintą žolelėmis. Tai visiškai kitoks produktas, nei mums įprasta bespalvė, aitri rūgštis. Renata pasakoja, kad Kinijoje jaunikis netgi rinkdavosi nuotaką pagal tai, ar ji geba pagaminti geros kokybės actą. Ne veltui – actas puikiai išryškina kitų žolelių skonius ir aromatus. Aromatingas, natūralus actas gali nuostabiai pagerinti mėsos kepsnį, puikiai tinka salotoms, virtoms daržovėms, o kartais netikėtai dera ir su desertais ar ledais. Prancūzai be acto neįsivaizduoja savo virtuvės, tačiau mūsų kraštuose jis dar tik atrandamas. Šiandien „Lėto maisto kultūros“ laidoje – viskas apie actą: nuo jo gamybos subtilybių iki panaudojimo lėkštėje.
Farm to table („nuo ūkio iki stalo“) – tai visame pasaulyje sparčiai populiarėjantis maisto tiekimo principas, kai produktai keliauja tiesiai iš auginimo vietos pas vartotoją, apeinant ilgas tiekimo grandines, sandėlius ar prekybos centrus. Šioje laidoje kalbamės su augalininkystės vadovu Liudu Gaiveliu, dirbančiu „Farmer’s Circle“ ūkyje. Šis ūkis veikia pagal žiedinės ekonomikos principus, čia kontroliuojamas visas maisto gamybos ciklas: nuo sėklytės iki patiekalo kliento lėkštėje, taip pat pasirūpinama visomis šiame procese atsirandančiomis atliekomis. Ką gaminių kokybei suteikia galimybė valdyti visus etapus – auginimą, perdirbimą ir gamybą? Su kokiais sunkumais ir iššūkiais susiduriama įgyvendinant koncepciją „nuo ūkio iki stalo“? Ko reikia, kad žiedinės ekonomikos principai būtų pritaikomi ūkininkavime? Atsakymų į šiuos klausimus ieškoma šiame laidos epizode.
Prieš ketverius metus vilnietė Agata ryžosi avantiūrai – atidarė užkandinę, kurioje gamina tik vieną patiekalą – japoniškus onigirius. Nors pradžia nebuvo lengva, ji nepasidavė, ir šiandien jos užkandinė Halės turguje garsėja ilgomis eilėmis bei dar gerokai iki darbo pabaigos išparduota produkcija. „Man labai pasisekė, kad lietuviai pradėjo keliauti į Japoniją. Grįžę jie pasiilgsta ten ragauto maisto, todėl ateina pas mane“, – sako Agata. Onigiris – tai savotiškas japoniškas trikampis sumuštinis: vietoj duonos naudojami ryžiai, o įdaras gali būti pats įvairiausias – tai jau fantazijos reikalas. Šį patiekalą Agata atrado kelionės į Japoniją metu, o grįžusi namo pradėjo mokytis jį pagaminti. Tobulai išvirti ryžius prireikė ne vienų metų – onigirius gamino draugų vakarėliams, bandė ir tobulino, kol galiausiai išdrįso juos pardavinėti. „Mano dienos rekordas – 650 onigirių, pagamintų per dieną. O įprastą dieną turguje pagaminu apie 300“, – pasakoja Agata.
Vėstant orams laidos vedėjai Paulius ir Simona keliauja į Molėtų rajoną, kur atokiame kaime įsikūrusi maisto ekspertės, virtuvės šefės Aidos Čepukaitės šeima. Aidos namuose zuja vaikai, ant viryklės verda sriuba, o pašnekovė pasakoja mažus niuansus, kurie šį patiekalą gali paversti dar skanesniu ir įdomesniu.
„Sriuba šaltuoju metų laiku yra pigiausias ir vienas naudingiausių maisto produktų, kupinas įvairių vertingų medžiagų“, - sako maisto ekspertė. Be to, ją lengva pagaminti, o žinant kelis paprastus niuansus, beveik neįmanoma sugadinti. Sriubos ir troškiniai – sotūs ir maistingi patiekalai, sušildantys mus iš vidaus. Aida laidoje pasakoja, kaip šiuos patiekalus pagaminti skaniai ir praturtinti maistinėmis medžiagomis, net neturint daug laiko.
Prieš persikeldami gyventi į Druskininkus, Snieguolė ir Remigijus Žižiai sukosi mados pasaulyje. Tuo metu juos supo žmonės, vertinantys kokybę, išskirtinę atmosferą, subtilų skonį ir estetikos pojūtį – o kiekvieną susitikimą lydėjo kokybiškas maistas. Pamažu vis labiau įsitraukę į gero maisto pasaulį, Snieguolė ir Remigijus nusprendė palikti sostinę ir Druskininkuose atidarė desertinę, kuri laikui bėgant virto restoranu. Čia kokybė ir estetika susilieja su vietos dvasia bei išskirtinumu. Jie sukūrė vietą, kur susitinka vietiniai maisto augintojai ir šiuolaikinės aukštosios gastronomijos idėjos. Apie jų kupiną paieškų, atradimų, eksperimentų ir nesėkmių kelionę – šiame „Lėto maisto kultūros“ epizode.
Prieš ketverius metus, pasigedusi kokybiškų ir retesnių prieskonių, vilnietė Agnė Čiagė nusprendė atidaryti prieskonių parduotuvėlę. Jos tikslas paprastas, bet svarbus – kad žmogus vienoje vietoje galėtų rasti tikrai gerus, šviežius prieskonius. „Labai mėgstu gaminti pagal Yotamo Ottolenghi receptus, o tam reikalingų prieskonių tekdavo ieškoti po visą miestą,“ – savo prieskonių kelio pradžią prisimena Agnė. Šiandien ji puikiai išmano prieskonių pasaulį – bendradarbiaudama su šefais, kuria jų derinius ir kviečia klientus uostyti, ragauti ir pažinti egzotines druskas, įvairiausius pipirus, šviežiai maltos žoleles. Pašnekovė prieskonius lygina su kava: „Anksčiau daugelis gerdavome kavą iš pakelių ir nesusimąstydavome, bet kai atsirado kavinės, kur kava skrudinama vietoje, pradėjome vertinti subtilius skonius. Lygiai tas pats ir su prieskoniais – aromato prasme milžiniškas skirtumas, kai gamini su ką tik skrudintais ar šviežiai maltais prieskoniais.“ Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis
Jau pusantrų metų Rokiškyje vėl gaminami legendiniai „Rokiškio karvutės“ saldainiai. Po daugelio metų juos vėl ėmėsi virti dvi draugės – Simutė ir Aušrytė, kurias vietiniai meiliai vadina tiesiog Rokiškio karvutėmis. „Dabar mes jaučiamės gyvos“, – sako merginos, anksčiau dirbusios auditorėmis, o šiandien – saldainių meistrės, kurios savo rankomis kuria nostalgišką vaikystės skonį. Kiekvieną dieną jos keliauja į nedidelę gamyklėlę, kur verda, maišo, formuoja ir rankomis pakuoja minkštus, tąsius, tokios pat tekstūros saldainius, kokius prisimena daugelis. Receptą pavyko atkurti ne iš karto – padėjo buvusi Rokiškio konservų fabriko darbuotoja, kuri prisiminė senąsias paslaptis. „Sunkiausia visgi buvo išmokti teisingai supakuoti kiekvieną saldainį – tai atrodo paprasta, bet tikrai nėra“, – juokiasi merginos.
Vilmantas Pivoriūnas maistu pradėjo domėtis dar vaikystėje. Jis pasakoja, kad būdamas paauglys, norėdamas mokytis kulinarijos, pasirinko lankyti technologijų pamokas kartu su merginomis. Pirmąją pamoką mokytoja paklausė: „Ar tikrai visi atėjote ten, kur reikia?“ Mažame miestelyje toks pasirinkimas buvo neįprastas.
Vėliau šefo kelyje netrūko iššūkių: sunkūs bandymai įsidarbinti neturint patirties, griežti ir reiklūs pirmieji vadovai, o kartais – net neįtikėtini projektai, kai maistas kepamas ant ratų pakeliui į renginį.
Nors visi šie išbandymai kėlė daug streso, šiandien Vilmantas už juos tik dėkingas. Dabar jis sugrįžo į gimtąjį miestą Kupiškį. Prieš trejus metus savo gyvenimo kryptį pakeitęs šefas, sukaupęs gausios patirties, lėto maisto kultūrą skleidžia Kupiškio apylinkėse.
Ką tik iškeptos duonos kvapas, pasklidęs Vilniaus Naujamiestyje ankstyvą rytą, primena, kad duona visada buvo daugiau nei maistas – ji suburdavo žmones prie bendro stalo. Sostinės duoninėje „Douna“ kepami dideli kepalai – tokie, kokie kadaise buvo kaimuose, kai duona buvo šventa ir dalijama tarp šeimos, kaimynų bei praeivių. Laidos vedėjai su pašnekovu, duoninės įkūrėju Mindaugu Komskiu kalbasi apie tokios duonos, kildinamos natūraliu raugu ir gaminamos vos iš kelių ingredientų, kultūrinę ir bendruomeninę vertę.
Pagrindinė gerų kepinių paslaptis – aukščiausios kokybės ingredientai, kurių neretai tenka ieškoti net užsienyje. „Ūkininkams auginti miltus ekologiškai neapsimoka, kai perkama nedideliais kiekiais. Norėčiau suburti raugo duonos kepėjus, kartu rasti ūkininką, kuris užaugintų pačius kokybiškiausius miltus, ir malūnininką, kuris juos sumaltų lėtai, nekaitinant. Galbūt kai mūsų bus daugiau, ir ūkininkams apsimokės auginti ekologiškai bei atsakingai“, – dalinasi Mindaugas.
Laidos vedėjai Paulius Briedis ir Simona Ševčenkaitė lankėsi Bioarcheologijos tyrimų centro laboratorijoje, kur saugomos ir tiriamos įvairios augalų liekanos, atkeliavusios iš praeities. Profesorė pasakoja, kad mūsų kraštų pirmųjų bendruomenių racioną sudarė ne tik mėsa ir žuvis – augalai bei grybai galėjo sudaryti net iki pusės viso maisto. Kokių laukinių augalų, šalia kitų patiekalų, savo svečiams patiekdavo kunigaikštis Jogaila? Kodėl praeityje valgytos, bet užmirštos veislės tampa svarbios šiandien, kai susiduriame su klimato kaitos iššūkiais? Apie visa tai – pokalbyje su Vilniaus universiteto ir Lietuvos istorijos instituto profesore Giedre Motuzaite-Keen.
Utenos rajone, Leliūnų miestelyje, pirmą kartą surengtas jautienos festivalis. Jo organizatoriai – ūkininkas Mindaugas Kinderis ir dr. Jolanta Ružinskaitė – įsitikinę, kad tokio renginio Lietuvai jau seniai reikėjo, norint diegti jautienos vartojimo tradicijas. „Lietuvoje jautienos valgymo tradicijos dar gana silpnos. Todėl norime dalintis žiniomis ir patirtimi, kad žmonės išmoktų patys pasigaminti skanius bei sveikus patiekalus“, – sako festivalio sumanytojas, limuzinų veislės jaučių augintojas Mindaugas Kinderis. „Prisipažinsiu – Mindaugas pakeitė ir mano mitybos įpročius. Išmokau valgyti kokybišką jautieną net be druskos ar pipirų – ji tikrai ypatingo skonio“, – šypsosi dr. Jolanta Ružinskaitė. Festivalio lankytojų laukė degustacijos, paskaitos, edukacijos bei praktinės pamokos. Savo patirtimi dalijosi virtuvės šefai ir grilio meistrai. „Prieš kepant kepsnį, svarbu jį palaikyti kambario temperatūroje. Tada galima lengvai pagardinti pipirais, apšlakstyti alyvuogių aliejumi. Keptuvę reikia įkaitinti iki raudonumo ir apskrudinti mėsą iš abiejų pusių, kad vidinė temperatūra nepakiltų aukščiau 57 °C. Po kepimo būtinai palikite kepsnį pailsėti“, – pataria grilio meistras Darius Ivanauskas.
Ineta Sukackienė alyvuogių aliejų ir jo naudą organizmui atrado tuomet, kai susirgo autoimunine liga. Nuo tada ji pasinėrė į šio skysto aukso pasaulį: Klaipėdoje įkūrė „Niam Niam namus“, tapo sertifikuota alyvuogių aliejaus someljė ir šiandien veda degustacijas bei edukacijas. „Rytą pradedu nuo šaukšto kokybiško alyvuogių aliejaus. O po to jis lydi mane visą dieną – salotose, sriubose, padažuose, net su vaisiais ir ledais,“ – pasakoja Ineta. Kartu su ja leidžamės narplioti alyvuogių aliejaus paslapčių: nuo kokybės ženklų ir polifenolių naudos iki mitų apie kepimą. „Deja, etiketėse beveik nėra informacijos, kuri atskleistų aliejaus kokybę. Svarbiausias rodiklis – skoninės savybės. O kartumas yra gero aliejaus ženklas“, – pasakoja alyvuogių aliejaus someljė Ineta.
Marius Kriščiūnas, dar žinomas kaip Brazdas Bee, Klaipėdos rajone stebina neįprastu ūkininkavimo būdu - maistą augina taip, kaip įprastai jis auga natūralioje aplinkoje - medžiams, krūmams ir žoliniams augalams derant tarpusavyje. „Baltymai skonio neturi, riebalai neturi, fruktozė turi tik saldumą. Tai skonį turi tik mineralinės medžiagos. Todėl privalome rūpintis dirvožemiu“, - kalba Marius.
Pietinę Mariaus namo pusę gaubia didžiulė terasa tarsi žiemos sodas - čia puikuojasi keletas figmedžių, kasmet duodančių nemažą derlių. O kieme stūksančiuose net 7 metrų aukščio šiltnamiuose auga ne tik mums įprasti pomidorai, agurkai ir paprikos, bet ir be vargo dera ir egzotiniai augalai - citrinžolė, vynuogės, dioskorėja, baklažanai, melionai.
Įsikūrę Kaišiadorių rajone, Aistė ir Edmundas Leonaičiai ėmėsi auginti spalvotas daržoves - tai mėlynos, violetinės, geltonos morkos, margi burokėliai, įvairiausių atspalvių bulvės. „Viskas dėl skonio. Juk žiemą susipjausčius 8 skirtingų veislių morkas valgyti daug smagiau, kiekviena vis skirtingo skonio“, - pasakoja Edmundas. Pora neslepia, jog dėl skonio ir kokybės lengvų kelių nesirenka. Šie keliai prieš penkerius metus Leonaičius atvedė ir prie beržų sirupo gamybos. Šiemet jie išgarino 2 tonas beržų sulos ir pagamino 200 buteliukų išskirtinio skonio sirupo. „Tai gimė iš patriotiškumo. Nesuprantu, kodėl Lietuvoje naudojame tą kanadietišką klevų sirupą, kai galime pasigaminti nuostabaus skonio vietinį beržų sirupą, kuriame atsiskleidžia daugybė mums artimų poskonių“, - sako Aistė.
Pabėgę iš Vilniaus Justina ir Tomas Kariniauskai Molėtų rajone įkūrė paprikų ūkį ir dabar augina virš 50-ies paprikų veislių. „Meilė paprikoms gimė Turkijoje, kur vienas draugas pusryčiams iškepė mums nematytų formų paprikų su kiaušiniais, tuomet supratome, kad Lietuvoje paprikų kultūros visai neturime“ - pasakoja Justina. Jau šešerius metus Justina ir Jonas rūpestingai augina aštriąsias, saldžiąsias ir karčiąsias paprikas ir kasmet ieško vis naujų veislių. Jų lysvėse ir šiltnamiuose paprikos atrodo tarsi gėlės - įvairiausių formų ir spalvų lapai, visų vaivorykštės spalvų vaisiai - sunku patikėti, kad tai valgomosios paprikos. Iš derliaus pora gamina uogienes, užtepėles, tyres, paprikas šaldo bei džiovina, kad šaltuoju sezonu jų tikrai nepritrūktų.
Rolandas Lančickas senelių sodyboje uogininkystės ūkį puoselėja jau daugiau nei dešimtmetį. Pradėjęs nuo kelių šilauogių krūmelių, parsivežtų iš Lenkijos, ūkininkas dabar turi dešimtis uogakrūmių ir vaismedžių. „Šie metai labai prasti, dėl šalnų netekome 30 % šilauogių derliaus, aviečių beveik nėra, o slyvos - nė vienos“,” - pasakoja ūkininkas. Tačiau dėl šalnų padarytos žalos Rolandas labai neliūdi, o priešingai - džiaugiasi, kad bent kokį derlių pavyko gauti ir Anykščių rajono gyventojus šiemet vėl pavyks aprūpinti vitaminais. „Mano tikslas - aprūpinti Anykščių gyventojus vitaminais. Neturiu tiek derliaus, kad galėčiau tiekti prekybos centrams, o ir nenoriu. Noriu, kad žmonės gautų šviežias, ką tik nuskintas uogas“, - pasakoja Rolandas Lančickas.
Trakų rajono miškų glūdumoje Ieva ir Artūras Nečejauskai svečius kviečia į Pestoraną. Taip, pestoraną, nes čia patiekiamos įvairiausių rūšių pesto užtepėlės bei patiekalai iš laukinių augalų. Ieva patiekalams puošti net augina valgomų gėlių darželį, kur žydi našlaitės, tulpės, nasturtės, vienadienės, raktažolės ir daugybė kitų žiedų. Pesto užtepėles pora gamina taip pat iš įvairiausių vietinių ingredientų ir pritaiko jas lietuviškam skoniui - net burokėliai ar krapai gali tapti puikia užtepėle. Tačiau apsilankymas čia nėra tik apie maistą ir valgymą - tai sulėtinanti patirtis gamtos apsuptyje, kuomet ištirpsta laikas ir išorinio pasaulio rūpesčiai.
„Lėto maisto kultūra” - tai kelionė per skanaus, sezoniško, kokybiško ir sveiko maisto labirintus. Visi žinome, jog turėtume mėgautis tik ekologišku, pilnaverčiu, vitaminais ir mineralais praturtintu maistu. Tačiau, ar mokame atpažinti kokybiškus produktus? Kas lemia skonį ir gerasias savybes? Ar tiesa, jog sveikas maistas yra nuobodus, neskanus ir brangus? Kaip savo valgymo patirtį praturtinti skaniais, gurmaniškais, o svarbiausia, sveikais produktais? Ar gera pica blogiau, už beskones prekybos centro salotas, o brangus parmezanas - geresnis, už šviežią varškės sūrį, spaustą su meile? Ar sunku tikro maisto rasti Lietuvoje ir kas jį užaugina? Į šiuos klausimus atsakymų ieškos laidos vedėjai Paulius ir Simona, lankydami nedidelius ūkius, maisto gamintojus, kalbindami mokslininkus, dietologus, mitybos ir žemdirbystės ekspertus.
