Mažoji studija. Kultūra ir religija

Popiežius Leonas XIV savo pirmajam užsienio vizitui į Turkiją ir Libaną, kuris įvyko lapkričio 27-gruodžio 2 d., pasirinko tikrai bene karščiausią šiuo metu pasaulio geopolitinio žemėlapio vietą. Ne veltui stebėtojai komentavo, kad regionas, pasižymintis kultūrų ir religijų įvairove ir esantis Artimųjų Rytų konflikto kaimynystėje, pareikalaus iš naujojo Katalikų Bažnyčios vadovo diplomatinių gebėjimų, prilygstančių lyno akrobatui. Šiandieninėje laidoje kaip tik ir kalbėsime apie trapias ir besitraukiančias krikščionių bendruomenes biblinėse žemėse, krikščioniškas mažumas Turkijoje, kuri šiandien yra musulmoniška valstybė, bet turinti gilias krikščioniškas šaknis, ir didžiule įvairove pasižymintį Libaną, susiduriantį su itin dideliais išbandymais šalies vidaus politikoje. „Mažosios studijos“ viešnia - Bažnyčios istorikė, buvusi Lietuvos Respublikos ambasadorė prie Šv. Sosto Irena Vaišvilaite.
Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Iš ciklo „Namų bažnyčia“. Popiežius Benediktas XVI pavadino Marijos, Juozapo ir Kūdikėlio Jėzaus šeimą namų Bažnyčia, iš kurios galime mokytis Dievo pajautos. Mažąją bažnyčią randame ir savo aplinkoje, tik neretai Juozapą joje atstoja močiutė ir senelis, o ir ėdžios šiais laikais dėl įvairių priežasčių vis dažniau būna tuščios. Tik ne Andriaus ir Neringos Jūrelių šeimoje. Ant kokių pamatų ir iš kokių plytų jiedu statė savąją namų bažnyčią?

Redaktorė Jūratė Kuodytė.

Kultūros protesto organizatoriai gruodį paskelbė savišvietos mėnesiu ir pakvietė skaityti politinės filosofijos skaitinių sąrašas, kuriame – ir Platonas bei Aristotelis, ir Stasys Šalkauskis bei Antanas Maceina, ir Hannah Arendt, ir Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Kuo įdomus šis sąrašas? Kam reikalingos politinės filosofijos knygos? Ir ką skaityti, jei laiko gruodį yra tik vienai knygai? Apie kultūros protesto skaitinių sąrašą teologę Mildą Vitkutę ir filosofą Simą Čelutką kalbina Augminas Petronis.

„Pasaulietinė kultūra nesilaiko bažnytinio kalendoriaus arba jį savaip supranta ir panaudoja. Ar reikia su tuo nesutikti, šaipytis, kovoti, ar steigti alternatyvas? Dievas įsikūnijo ir dėl tų, kurie blaškosi prekybos centruose. Kristus ateina ne į specialiai paruoštą nusileidimo aikštelę. Ateina bet kur. Ta aplinkybė mus moko religinės vaizduotės“, - sako laidos dalyvis kun. Mozė Mitkevičius.

Redaktorius Julius Sasnauskas.

Pastaruoju metu visuomenėje kilusios diskusijos dėl to, ar Salomėja Nėris, sutikusi tapti okupacinio režimo marionete, buvo tėvynės išdavikė, ar nelemtai susiklosčiusių aplinkybių auka, rodo, kad jos biografija vis dar tebėra mįslė, kuriai iki galo įminti trūksta patikimų, šaltiniais pagrįstų įrodymų, o jos lemtingą posūkį į kairę gaubia nemaža mitų ir legendų. Šiandieninės laidos dalyvė - istorikė, UNESCO Literatūros miesto vyriausioji renginių kuratorė Gerda Žalkauskaitė naujausiame „Naujojo Židinio-Aidų“ numeryje publikavo straipsnį, pavadintą „Mįslės ir mitai Salomėjos Nėries gyvenime: 1931 m. posūkio analizė“ ir šiandien svečiuojasi prie Naujojo Židinio.
Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

„Laimės paieška - ir perspektyva ją rasti kitur - yra viena iš pagrindinių šiuolaikinio žmogaus mobilumo priežasčių“,- teigia popiežius Leonas XIV. Šiandien galime sėsti į lėktuvą ir per kelias valandas atsidurti Ispanijoje, Norvegijoje ar Nyderlanduose, Dubajuje, bet kur, kur tikimės geresnių darbo, pragyvenimo sąlygų nei Lietuvoje. Tai daugelis mūsų tautiečių daro iki šiol, tikėdamiesi jei ne svetingo priėmimo, tai tiesiog pagarbaus ir adekvataus santykio, kokį skelbia Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Tad kartais sunkiai suprantama, kodėl patys taip labai nenorime, jog į mūsų šalį atvyktų tie, kurie lygiai kaip ir mes ieško laimės, galbūt bėgdami nuo karo, bado arba,kaip ir mes, tiesiog ieškodami geresnio gyvenimo sau ir savo vaikams. Kasdien girdime, jog trūksta darbo rankų. Visur. Tačiau migrantų nenorime. Jie svetimi, nežinome, ko iš jų tikėtis, priešinamės, kad dirbtų net tai, ko mes patys nenorime arba tiesiog nėra kam. Ar tikrai tie svetimi yra blogesni nei savi? Be migrantų Lietuva neišsivers, tvirtina ekonomistai ir sociologai, tad kaip galėtume tvarkytis, kad svetimieji taptų savais, kokį santykį kurti su pabėgėliais ir migrantais, kad mes patys ilgainiui savoje šalyje netaptume svetimais? Pokalbis su Kauno arkivyskupijos Caritas direktoriumi Arūnu Kučiku.

Susiskaldymas ir poliarizacija – jau tapo nuolat viešojoje erdvėje minimomis temomis. Galima sakyti - madingomis temomis. Yra madinga ir patogu sakyti, kad mums trūksta vienybės – kas gi nenorėtų, kad būtume vieningesni? Bet apie šią temą galima užduoti ir klausimų, taip sakant, iš esmės: ar poliarizacija ir susiskaldymas nėra tiesiog neišvengiama pasekmė to, kad žmonės gali turėti skirtingas nuomones ir laisvai reikšti savo įsitikinimus? Ar vienybės trūkumas visada yra blogas dalykas? Ar bet kuris žmogus, kuris išdrįsta garsiai pasakyti tiesą, nesulauks priekaištų, jog skatina susiskaldymą?
Apie susiskaldymą ir poliarizaciją Augminas Petronis kalbina Vilniaus universiteto profesorių filosofą Naglį Kardelį.

Vėlinių minėjimą, su mirusiųjų pasauliu surištas mūsų tradicijas ir besikeičiantį mūsų kapinių kraštovaizdį „Mažojoje studijoje“ aptaria ir komentuoja poetė ir redaktorė Giedrė Kazlauskaitė, atėjusį į laidą tiesiai iš ekskursijos po Bernardinų kapines, kur su būriu vilniečių, vadovaujant patyrusiam gidui, vaikščiojo nuo paminklo prie paminklo, nuo vienos istorijos prie kitos. Kelios valandos mirusiųjų mieste - ir ne tik dėl Vėlinių.

Redaktorius Julius Sasnauskas.

Dar visai neseniai Katalikų Bažnyčia Lenkijoje daugeliu požiūrių atrodė sektinas pavyzdys Lietuvai: tautos vienybės ir tapatybės sergėtoja, ypač tais lemtingais laikotarpiais, kai šalis patekdavo po svetimšalių jungu, tarpininkė ir socialinių pokyčių spartintoja permainų laikais, krikščioniškų vertybių puoselėtoja, surenkanti pilnus maldos namus ir turinti aiškiai girdimą balsą visuomenėje bei politikoje. O kur dar jos karitatyvinė veikla, suburianti parapijos bendruomenes ir stiprinanti žmonių tarpusavio saitus. Vis dėlto pastaruoju metu sociologiniai tyrimai rodo, jog Lenkijoje sparčiausiai iš visų Europos šalių vyksta sekuliarizacija, ypač tarp jaunimo. Jaunesnės kartos lenkai daug sparčiau už vyresnes kartas palieka Katalikų Bažnyčią. Tad kas gi nutiko ir ar lenkiškoji katalikybė tebėra sektinas pavyzdys Lietuvai? Apie tai - pokalbis su Lietuvoje viešinčia „Mažosios studijos“ korespondente iš Krokuvos Katarzyna Korzeniewska ir filosofu, kultūros istoriku Vytautu Ališausku.
Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Lietuva savo chorais pradėjo garsėti ko gero nuo pirmosios Dainų šventės, kai bažnyčiose susibūrusiems choreliams dainas kūrė žymiausi to meto mūsų kompozitoriai. Sovietmetis nutraukė bažnyčios chorų profesionalumo galimybes, tačiau atkurtos nepriklausomybės pirmaisiais metais ne tik katedrų, bet ir kai kurių parapijų kunigų dėka, chorų kryptis pasikeitė – iš pasaulio į bažnyčią, o iš jos, kaip tai nutiko chorui „Langas“, nukeliauti iki Vatikano ir giedoti per mišias pačioje Šv. Petro bazilikoje, ir dar ypatingiausia - Šventųjų metų – proga, be kita ko, pritariant popiežiaus vargonininkui. Apie tai pasakoja choro „Langas“ prezidentė Sandra Brazis ir iš ilgametės choro vadovės Ritos Kraucevičiūtės choro vairą perėmęs Gabrielius Gaidamavičius.1995 m. pakviestas giedoti į naujai pašventintą Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią, šis choras tapo neatskiriama ir labai reikšminga parapijos kasdienybės ir švenčių dalimi.
Redaktorė Jūratė Kuodytė

325 m. vykęs Nikėjos-Konstantinopolio susirinkimas buvo vienas iš svarbiausių įvykių Bažnyčios istorijoje. Imperatorius Konstantinas sušaukė visos Romos imperijos vyskupus kartu svarstyti svarbių to meto Bažnyčiai klausimų – nuo visiems bendros tikėjimo išpažinimo formulės, naudojamos iki šiol, iki Velykų šventimo datų suvienodinimo ir konfliktų, kilusių tarp svarbių to meto dvasininkų, sprendimo. Prieš savaitę VDU Katalikų teologijos fakultete vyko šio susirinkimo jubiliejui skirta konferencija, kurioje teologai ir filosofai, istorikai ir menotyrininkai, katalikai, protestantai ir ortodoksai kartu svarstė šio susirinkimo reikšmę ir diskutavo apie jo palikimą. Šios laidos svečiai – šios konferencijos dalyviai: teologas, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslininkas dominikonas Saulius Rumšas ir teologė, VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytoja Milda Vitkutė.

Red. Julius Sasnauskas.

Iš ciklo „Pažįstami nepažįstami žmonės“. Pokalbį su Milita Žičkute -Lindžiene įrašėme Lietuvoje renkant naują vyriausybę, kitaip tariant, žmones, kurie bus atsakingi už svarbiausias mūsų valstybės sritis. Visuomenė pagrįstai viliasi, jog paskirti ministrai puikiai išmano būsimą darbo lauką, jei ryžtasi prisiimti tokią didelę atsakomybę, kaip ir juos tvirtinantis prezidentas. Bažnyčios gyvenime taip pat vyksta rinkimai: tiek pašvęstųjų, tiek ir pasauliečių organizacijose, ieškant darbininkų Kristaus vynuogynui, idant Geroji Naujiena pasiektų visus, nepriklausomai nuo jų rasės, religijos, lyties, tautybės ar kitų skirtumų. Naujajai Lietuvos Caritas vadovei Militai Žičkutei-Lindžienei reikėjo drąsos ir tikėjimo prisiimti atsakomybę už 332 darbuotojus, virš 4,5 tūkst. savanorių, kurie rūpinasi vaikų dienos centrais ir pagalba šeimoms, atsiliepia į sergančių, vienišų, vyresnio amžiaus žmonių poreikius, stokojančius aprūpina maistu, vaistais, drabužiais, kitais daiktais, ieškoti žmonių, padedančių patiriantiems benamystę, smurtą, priklausomybes, jaunimo, kuris mažintų technologinę vyresnių žmonių atskirtį, o migrantams, pabėgėliams, nuteistiesiems, darbo neturintiems asmenims padeda grįžti į visuomenę.
Redaktorė Jūratė Kuodytė.

Laidos svečias – apaštalinis nuncijus Ukrainoje, arkivyskupas Visvaldas Kulbokas. Liudijimai ir pamokos, sukauptos karo apimtoje Ukrainoje.
Redaktorius Julius Sasnauskas.

Pastaroji savaitė buvo gausi nuskambėjusių politinių įvykių. Lietuvoje tęsėsi vyriausybės skyrimo drama, JAV buvo nušautas prezidentą D. Trumpą palaikęs aktyvistas Charlie‘is Kirkas, į Lenkijos teritoriją įskrido dronų būrys. Ši laida – kvietimas į Lietuvos politinį gyvenimą pažiūrėti iš ilgalaikės perspektyvos. Po penkiasdešimt metų trukusio okupacijos laikotarpio jau trisdešimt penkerius metus gyvename nepriklausomoje šalyje. Keista, tačiau vis dar girdime sakant, kad Lietuva yra „buvusi sovietų sąjungos šalis“ ar „posovietinė valstybė“. Ar sovietmetis vis dar veikia mūsų kultūrą ir politiką? Ar esame posovietinė šalis? Apie tai Augminas Petronis kalbina VU TSPMI profesorę Ainę Ramonaitę.

„Mums patinka lėtas švietimas, tad pirmiausia ugdome pagarbą vieni kitiems, o paskui – per meną ir kultūrą - keliaujame į akademinius tikslus“, - pasakoja vaikų meninės studijos „Diemedis“ vadovai: edukologas Virgilijus Pupeikis ir kompozitorė Rasa Dikčienė. Šios Vilniaus ugdymo įstaigos istoriją norisi pristatyti ne tik dėl unikalumo, bet ir dėl aktualumo, nes per 35-erius Lietuvos nepriklausomybės metus vis dar ieškome kelių, kaip užauginti atvirą, pilietišką ir laimingą žmogų.
Redaktorė Jūratė Kuodytė.

„Fotografija iš esmės yra stebėjimas“, - sako „Mažosios studijos“
svečias Gediminas Pranckūnas - tapytojas, pasukęs į fotografiją. Laidą parengė ir veda Živilė Stonytė.

Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Pavydas, alkoholis iš vienos pusės ir kontrolė, sprendimų vienasmenis priėmimas iš kitos – klasikinis derinys, vedantis į pragarą šeimoje ir galiausiai į jos griūtį.Tačiau ne visada: jei vis dar rusena meilės žarijos gęstančiame židinyje, jei bent vienas turi tikėjimą, jog viskas įmanoma ir pradeda ieškoti kelių išsaugoti tai, kas buvo sukurta ir vis dar brangu. Jūsų dėmesiui – Vilniaus šv. Jonų bendruomenės zakristijono Jono ir jo žmonos Daivos istorija. Kaip jie statė savo namų bažnyčią.
Redaktorė Jūratė Kuodytė.

Augminas Petronis kalbina politologą Gintą Karalių apie jo straipsnį „Demokratijoje kalbama apie kritinį mąstymą, bet viešpatauja konformizmas?“ (straipsnis paskelbtas portale LRT.lt.). Tekste teigiama, kad esame linkę techninį efektyvumą paversti tikslu sau pačiam, lyg tai būtų stabas. Ir priduriama, kad viešojoje erdvėje tokie dažni raginimai pačiam kritiškai mąstyti ir kitus to pamokyti kartais tampa panašūs į ideologinius akinius, užmetamus ant nosies, pateisinančius privalomą technikos vyravimą ir tuo pačiu susiaurinančius gyvenimo horizontą. Ar efektyvumo ir technologijų progreso siekiai tapo tikslais, užuot buvę priemonėmis? Koks efektyvumo ir laisvės santykis?