Magdės tinklalaidė https://open.spotify.com/show/3y7ccWPRQtmSX1TtDUtDzM?si=8zyw9KSlRe2zxPjfLoAtpQ
Pratęsiant pokalbį apie partnerystės įstatymą iš naujo kviečiuosi Magdę šią temą (struktūruočiau) panagrinėti. Iš balandį vykusios diskusijos "TARP PASIRINKIMŲ", kurią organizavo ateititinkų federacija, ištraukiau 4 pagrindinius argumentus, 2 už, 2 prieš naująjį partnerystės įstatymą. Juos pabandėme čia suplieninti bei ieškoti silpnųjų pusių.
#1 - Valstybė suformulavo lūkestį sukurti partnerystės institutą dar 2000 m. civiliniame kodekse. Toks institutas jau įtvirtintas, numatytas atskiras įstatymas dėl instituto turinio, kad šis įsigaliotų. 2011 m. KT išaiškino, kad šeima kuriama ne vien santuokos pagrindu, tad reikia instituto, kuris suteiktų šeimos teisinį statusą nesusituokusiesiems.
#2 - Partnerystės instituto įteisinimas anksčiau ar vėliau sulygins ją su santuoka. (Čia, aišku, kaip pažiūrėsi, už kurią pusę šis argumentas :D , bet jei teisingas, jis paneigia teiginį, kad partnerystė ir santuoka yra du atskiri ir nesusiję dalykai)
#3 - Valstybės interesas palaikyti ilgalaikius asmenų santykius, o būtent partnerystė tai padės pasiekti žmonėms, negalintiems ar nenorintiems sudaryti sąjungų pagal dabartinius įstatymus. Tai ir argumentas prieš bendro gyvenimo institutą, nes jis viso labo reguliuoja teisinius ir verslinius santykius.
#4 - Valstybė turi aiškų pagrindą, kada ji teisiškai kišasi ir reguliuoja asmenų gyvenimą. Šeimos atžvilgiu – tai jos interesas, kad vaikai augtų ir būtų auklėjami stabiliose šeimose, ir tam valstybė yra numačiusi būdą šiuos ryšius teisiškai įforminti – būtent santuokos institutą. Bet koks kitas būdas pretenduoti į šeimos teisinį statusą yra žalingas.