Sveikos mitybos srityje tyrimai perkėlė dėmesį nuo “sveiko maisto” identifikavimo į tyrimus, skirtus geriau suprasti automatiško elgesio neurobiologiją ir psichologiją. Mokslininkai sutaria, kad sveikatos stiprinimui skirti elgesio pokyčiai remiasi ne valios pastangomis, o aplinkos pertvarkymu ir mechaniniu veiksmų kartojimu. Su sveikata susijęs elgesys yra labai sudėtingas, ir jam jokiu būdu negalima taikyti populiariai minimo požiūrio, jog įpročiai susiformuoja per 21 dieną. Nors paprastiems įpročiams gali užtekti ir keliasdešimties dienų - sudėtingi sveikatos elgesio įpročiai (pavyzdžiui, reguliari mankšta ar specializuotas valgymo planas) gali formuotis 150, 300 ar net daugiau dienų.

Jei kopiate į kalną, imate pastebėti takelius link viršūnės, kliūtis, šaltinius, kur galite atsigerti ir kitas kelionei svarbias detales. Lygiai taip pat veikia tikslai - žinant ko siekiame, imame pastebėti tikslą pasiekti padedančias detales. Todėl pirmiausia, dėl ko reikėtų su savimi tartis - tai, kad “neįsivaizduoju, kaip to pasiekti” dar nėra gera priežastis bet kokį tikslą atmesti. Tinkamai įvardintas tikslas veikia ir kaip švyturys, ir kaip kompasas, ir kaip Šiaurinė žvaigždė ar bet kuris kitas jums tinkamas simbolis. Tikslas padeda sutelkti dėmesį, rinktis tikslo siekimui padedančias mintis ir nukreipti dėmesį į jas nuo blaškančių ir trikdančių minčių. Taip, kaip švyturys padeda nukreipti laivą. Todėl tikslas turi būti aiškiai suformuluotas.

Skaičiau tyrimą apie “paliktus vaikus” (“left behind children”) Kinijoje, ir toks liūdesys suspaudė - supratau, kad čia tik pavyzdys, iš tiesų tokių reiškinių yra visur. Įskaitant ir visą kartą Lietuvoje, kurie taip pat patyrė, ką reiškia, kai tėvai emigruoja tam, kad uždirbtų pinigų, ir palieka vaikus seneliams, tetos ar dėdėms, ar tiesiog sau patiems. Apžvelkime, kaip vienatvė veikia valgymą.  Vientavę paprastai apibūdiname kaip suvokiamą diskomfortą, neigiamą savijautą, kai lūkesčiai apie santykius su kitais žmonėmis skiriasi savo kokybe ar kiekybe nuo realių santykių. Dažniausiai valgymas dėl to sutrinka. Tačiau šiuos du reiškinius sieja abipusis ryšys - iš tyrimų jau žinome,jog valgymo sutrikimai skatina atsiriboti nuo kitų žmonių, o vienatvė skatina nesveiką valgymą kaip disfunkcinį įveikos būdą.

Maisto triukšmas (angl. “food noise”) - tai būsena, apibūdinama nuolatinėmis, įkyriomis, dažnai erzinančiomis mintimis apie maistą, valgymą, norus ir kontrolę. Dar neseniai tai buvo laikoma tik pavieniais pasakojimais, tačiau paskutiniu metu maisto triukšmas - jau mokslinių tyrimų akiratyje. Formalus apibrėžimas teigia - maisto triukšmas yra įkyrios, nepageidautinos, neigiamas emocijas keliančios mintys. Nuo įprastinių minčių jos skiriasi savo intensyvumu ir kitų minčių užgožimu, savo prigimtimi jos panašios į pergalvojimą (ruminavimą).

Sveikatos priežiūros literatūroje “self care” (rūpinimasis savimi?) išskiriama kaip specifinė, gijimui ir ligų prevencijai svarbi elgesio rūšis. Ne visada gydytojas stovės šalia su stetoskopu ant kaklo ir su akiniais ant nosies galo, su receptu rankoje ir su nurodymais lūpose. Ne visada mama lieps valgyti daržoves ar valytis dantis. Anksčiau ar vėliau ateis akimirka, kai savo sveikata žmogus rūpinsis pats. Ar jis tai darys sėkmingai, priklauso nuo kelių dalykų - žinių, patirties, įgūdžių, atjautos sau ir saviveiksmingumo.

Kelių teorinių veiksnių sankirtoje gyvuoja kažkas lyg iš pasakos puslapių - tikėjimas, kad yra su valgymu, išvaizda ar kūnu susijusių būdų, kurie gali stebuklingai ir be pastangų mus padaryti tobulai laimingais. Pažiūrėkim, iš ko šis stebuklas sudarytas.

Moksliniai tyrimai nuosekliai kartoja, jog mokantis pastebėti ir taisyti negelbstinčias arba disfunkcines mintis, tai atlieka labai svarbų vaidmenį siekiant sveikesnių mitybos įpročių. Čia kognityvinė elgesio terapija siūlo labai daug priemonių, nutaikytų specifiškai į emocinį valgymą, persivalgymo epizodus ir įpročius, paremtus “viskas-arba-nieko” nuostata. Ir tradicinių, ir modernių metodų tyrimai rodo, kad automatinių minčių (tokių kaip “ai, jau viską sugadinau, nebesvarbu”, “man amžinai nesiseka tvarkytis su maistu” arba “jeigu negaliu daryti tobulai - tai koks skirtumas”) pastebėjimas leidžia stiprinti maisto pasirinkimų kontrolę, ir rečiau elgiasi vedami streso, kaltės ar impulsų.

Man nepatinka grįžti. Yra, kaip yra. Gal tai mano hiperaktyvus dopamino receptorių tinklas, gal metaforinis kelionių drakonas, gal dar kažkas, bet aš visada norėčiau keliauti toliau, o ne atgal. Po kiekvienos kelionės, kokia trumpa ji bebūtų, galvoju lygiai apie tą patį. Kažkada, pamenu, kalbėjomės apie pabaigas. Aš turiu problematišką ryšį su pabaigomis - man nepatinka nebaigtumai, bet man nepatinka ir pabaigos. Panašu, kad yra labai mažas diapazonas pabaigų, kurios man atneša komforto jausmą. Nors jas tikrai atpažįstu ir žinau.

Balionai ar ne, bet gerve padabintas lėktuvas narsiai skrodžia debesis. Tokius storus, kad atrodo jog niekada nesibaigs, o mes skrisim nuolatiniam pieno spalvos niekur-ir-niekada. Lailas keistai ištįsta, nors į juodąją skylę ir nekrentam. Turbūt. To niekada negali tilsliai žinoti. Knyga darosi vis liūdnesnė, kol galiausiai pasiduodu ir užsimerkiu. Pabundu, nes kaimynas iš eilės už mūsų švilpiniuoja.

Tradiciškai alkį suvokdavome kaip signalą apie maisto medžiagų trūkumą. Paskutinių metų tyrimų rezultatai rodo, kad alkis yra sudėtingas fiziologinis reiškinys, aktyvi priežasčių ir pasekmių seka. Subjektyvus alkio patyrimas nėra vien tik kalorijų trūkumo pojūtis - alkio pojūtis apjungia vidinių fiziologinių būklių ir išmoktų reakcijų į aplinkos signalus visumą. Pojūtį sekantis maisto paieškos elgesys priklauso nuo fiziologinių signalų, ilgalaikėje atmintyje saugomos informacijos apie skonį ir pasitenkinimą, esamos emocinės būsenos, aplinkos sąlygų, ilgalaikių sveikatos tikslų. Todėl alkį tirti yra sunku - jo negalima išmatuoti nei liniuotėmis, nei termometrais. Kadangi moksliniai tyrimai remiasi didelių skaičių statistika - sudėtinga ir tai, kad skirtingi žmonės skirtingai reaguoja į tokias pat sąlygas, net jei jos ir griežtai kontroliuojamos laboratorijose.

”Gyvenime nesi vairuotojas”, sako mano užrašai. Ironiška, bet mes važiuojam, ir aš iš tiesų sėdžiu keleivio pusėje. Man stipriai skauda galvą, ir vairuotojas aš šiandien joks. Užtat turiu laiko pagalvoti. Noras kontroliuoti gyvenimą, įsikibti už jo vairo ar bent junginėti posūkio signalą yra baisiai ilgas ir kietas šaknis turintis reiškinys. ”Likimo kalvis” šiais laikais laimi prieš ”nuo likimo nepabėgsi” rezultatu begalybė:nulis.

Važiuoju mažais vingiuotais keliukais (tyčia) ir pasakoju, ką išgirdau konferencijoje. Kol klausiau, matyt buvau įjungus profesinį režimą, linksėjau ir braižiau mintinius priežastinius ryšius. Bet pasakojant režimas nesuveikė, todėl vairuoju ir lieju ašaras, kaip nesaugiai tai beskambėtų. Pasakoju apie vengiantį prieraišumą. Turiu pastabų vertimo gramatikai, bet vis tiek pasakoju.

Apie tai, kaip žmogaus organizmas apdoroja su maistu gaunamas maisto medžiagas, ir kaip daugelis procesų veikia vienas kitą, nuolat sužinome vis daugiau. Deja, kartais vis dar elgiamės taip, kaip “kažkada” skaitėme ar žinojome, ir toliau vargstame. Ar net dar blogiau - aliname savo organizmą. Riebalai - viena iš karščiausių temų. Pasitikrinkime, ar pastangos, kurias skiriame šiam tikslui, yra veiksmingos.

Su psichologija, konsultavimo paslaugomis ir terapija yra susiję pakankamai daug mitų. Mitai yra didesnė kliūtis gauti tinkamas ir efektyvias paslaugas ir pagalbą, negu šių paslaugų prieinamumas ar jų kaina. Nors pagalba galėtų būti efektyvi daugeliui žmonių, bet geriausiu atveju tik pusė jų iš tiesų kreipiasi į specialistus. Gaila.

Mokslininkai sutaria, kad mažų pokyčių strategija yra veiksmingiausias būdas siekti reikšmingų pokyčių. Tai tinka ir siekiant keisti savo valgymo strategiją. Mažus pokyčius ne tik lengviau paversti įpročiais, bet jie dažniausiai ir apdovanoja puikiais ilgalaikiais rezultatais. Taip pat svarbu pažymėti, kad šiuolaikinė prevencinė mitybos sveikatos priežiūra remiasi būtent elgesio pokyčiais, o ne vien maisto ribojimu.

Maisto pasirinkimas yra sudėtingas procesas, ne tik idėja “ai, noriu bulvių”, kuris apima ne tik daug vidinių veiksnių, bet ir platų kultūrinį, socialinį ir ekonominį kontekstą. Be to, tai nėra racionalus sprendimas - jį stipriai veikia emocijos, nuostatos ir lūkesčiai.

Žmogaus sveikata yra visuma - dabartinė sveikatos būklė yra visų prieš tai buvusių įvykių rezultatas. Vaiko sveikata priklauso nuo mamos gyvenimo būdo - mankštos, rūkymo, streso, socioekonominės padėties. Mamos mityba minima kaip vienas iš plačiausiai tiriamų, svarbiausių ir efektyviausiai keičiamų, vaiko sveikatą lemiančių veiksnių.

Šiandien kalbame apie vyrų nervinę anoreksiją (NA), neoficialiai ir netiksliai vadinama „manoreksija“. Istoriškai, o dar ir dabar vis dar manome, kad nervinė anoreksija yra kažkas, kas būdinga moterims - ir tai, žinoma, yra netiesa. Visos priežastys, dėl kurių žmonės įsivelia į savo išvaizdos ir kūno tobulinimą, kuris kartais baigiasi labai rimtomis ligomis, visiškai nediskriminuoja pagal lytį. Dar blogiau - manoma, kad vyrų tarpe anoreksijos paplitimas auga greičiau, nei tarp moterų.

Ryšys tarp šviesos ir žmogaus medžiagų apykaitos yra sudėtingas ir kur kas platesnis, nei vien regėjimas. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad buvimo šviesoje laikas, trukmė ir šviesos bangos ilgis nėra tik aplinkos kintamieji. Jie yra pagrindiniai organizmo vidinio laikrodžio, vadinamo cirkadiniu ritmu, reguliatoriai. Ši sistema valdo beveik visus žmogaus fiziologijos aspektus, nuo miego ir budrumo ciklų bei hormonų gamybos iki medžiagų apykaitos pusiausvyros ir alkio signalų. Šiuolaikinė aplinka su nuolatiniu dirbtinės šviesos poveikiu naktį ir nenuosekliu šviesos grafiku sukelia cirkadinio ritmo sutrikimą. Tai savo ruožtu sukelia fiziologinių ir metabolinių funkcijų sutrikimų grandinę, įskaitant hormonų signalizacijos pokyčius, gliukozės apykaitos sutrikimus ir intensyvesnę riebalų gamybą. Visa tai labai prisideda prie nutukimo ir su juo susijusių metabolinių ligų. Ką galim padayti, kad šviesą panaudotume kaip priemonę sveikatai gerinti ir išlaikyti?

Ant gretimo namo stogo būriuojasi kregždės, ir mano kelionių drakonas nerimsta. Užvakar turėjau jį rimtai guosti, nes anapus kalvos šūkavo gervės, ir man tapo tikrai liūdna, kad jos būriuojasi kelionei. Kažkas tokio jų balsuose tikrai yra… kažkas kuriančio nepakartojamą nostalgijos, vartų, rūko, atradimų ir praradimų, virsmo, trapumo ir jėgos jausmą. Na ir kas, kad niekas čia su niekuo nesisieja, bet geriau man nepavyksta. Kažkur viduje gervė man yra ypatingesnė už kitus ir kažkur šalia katinų. Išskrendančios ir parskrendančios gervės man visada sukelia ypatingą bruzdesį kažkur ties saulės rezginiu - nors, tiesą sakant, daugiau nei jų balso dažniausiai nė nebūna.