„Mano laimė yra tai, kad aš gyvenu kaime. Jeigu aš gyvenčiau ant asfalto, užsidaryčiau tarp keturių sienų ir būtų tik mokykla arba kitas narvelis, tai vargu, ar aš taip švytėčiau“, – sako 41-erių Milda Ratomskienė, lietuvių kalbos mokytoja iš Lekėčių.

Milda Kauno progimnazijoje, kurią pati ir baigė, dirbo apie 10 metų, o pastaruosius 8-erius metus mokytojauja arčiau namų esančiame Zapyškyje.

„Mano vaikai skaito. Bet skaito dėl to, kad mama liepia. Sakau, privalote skaityti. Jie perskaito – lyg ir su kančia veide pradžioj. Bet kai jie perskaito, su dideliu džiaugsmu dalijasi turiniu ir jaučiasi nugalėję save“, – pasakoja.

Sodyboje, kurioje gyvena Mildos šeima, dar gyvena ir Mildos tėvai. Mildos mama – irgi lietuvių kalbos mokytoja, vaikai – paaugliai, o vyras programuoja robotus žoliapjoves, nes jos vis, kaip sakoma, grybauja.

„Vyras išmoko robotus pjauti ten, kur reikia. Ir tokiu greičiu, ir tokiu rakursu, kaip reikia, o ne taip, kaip jiems norisi“, – juokiasi.

Mildos šeimos sodyba Lekėčiuose – ypatinga. O juokingiausia tai, kad sodyba išsidėsčiusi dviejuose rajonuose – Šakių ir Kauno.

„Mes tai laikome tokiu šmaikščiu, netipišku ypatumu. Į vandenį jei įšoktume, taptume Kauno rajono peržengėjais“, – sako Milda.

Ved. Edvardas Kubilius