„Kadangi čia ilgą laiką gyvenęs ir dirbęs, tas ryšys… kažkaip aš jo nepaleidžiu. Man miela su tais žmonėmis susitikti“, – sako 59-erių muzikos mokytojas ir muzikantas Gediminas Ožalinskas.

Gediminas jau 25-erius metus gyvena ir dirba Vilniuje, bet labai dažnai važiuoja į Molėtus, nes šio miesto kultūros centre dirba meno vadovu, organizuoja renginius, groja viename kolektyve.

„Nesu tas planuotojas, kuris išvažiuoja anksčiau, bet kažkaip bandau tą laiką kompensuoti atsisėdęs į automobilį. Vėlgi aš prižiūriu savo automobilį. Jei ateina žiema, būtinos yra geros padangos“, – juokiasi.

Vilniuje Gediminas muzikos mokytoju dirba Barboros Radvilaitės progimnazijoje Naujojoje Vilnioje. Pedagogas pabrėžia, kad bent jau šioje mokykloje didesnių problemų dirbant su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais nekyla, dėkingas ir jo dėstomas dalykas.

„Gali viską su tuo vaikučiu nuveikti kuo puikiausiai. Manyčiau, kad tiems specialiųjų poreikių vaikams muzikos dar labiau reikia“, – svarsto.

Nors ir gyvena didmiestyje, Gediminas su šeima, kurioje – 4 dukros ir 2 šunys, ramybės ieško sodyboje Molėtų rajone.

„Norėtųsi ramesnio gyvenimo – vis tiek galvoji apie tą pensiją. Tikrai būtų gerai gyventi kažkur ramiau. Patinka kažką auginti – tas auginimas man kaip stebuklas kažkoks. Smagu medį supjauti, smagu krosnį užkurti. Daug džiaugsmo“, – pasakoja.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kaip gali mokytoją mušti per pamoką? Jokiu būdu neičiau dabar dirbti į mokyklą – palaida bala kažkokia yra“, – sako Vidutė ir Jonas Vaičaičiai, Raseinių rajono gyventojai iš Pramedžiavos kaimo. Vidutė daugybę metų dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, o Jonas – kūno kultūros ir istorijos mokytoju.

„Labai apkrauti yra mokytojai nereikalingais darbais. O čia, vaikeli, įsivertink save. Nu kam tai reikalinga? Aš pats jaučiu, kaip aš dirbu“, – piktinasi Jonas.

77-erių Vidutė ir 85-erių Jonas pensijoje jau apie 20 metų, bet rankų sudėję nesėdi – aktyviai lanko Trečiojo amžiaus universitetą Raseiniuose, įsitraukia į vietos bendruomenės gyvenimą.

„Kai ėjome į pensiją, galvojome – baisu, o, Jėzau! Paskui jau visai nieko. Kad gerai pensijoje – žinojau, bet kad taip gerai, tai nežinojau“, – juokiasi Vidutė.

Vidutė ir Jonas aktyviai stebi ir Lietuvos aktualijas.

„Baisu. Bloga ta koalicija jiems išėjo… Premjerė Inga Ruginienė šiaip protinga, veikli tokia, bet baisus laikas jai pasitaikė“, – piktinasi pedagogai.

Ved. Edvardas Kubilius

Deividas Panovas jau 4 metus Kalėdų laikotarpiu aktyviai važinėja po Lietuvą ir traukinuku vežioja žmones. Deividas turi 4 mažus traukinukus ir vieną didesnį traukinuką, kuriame gali tilpti apie 50 žmonių. Deivido traukinukai – išskirtiniai. Juos galima surinkti ir išrinkti per 20 minučių.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kiti sustoja nusipaveiksluoti su karvėmis. Taip, sustoja autostradoje, įjungia avarinį. Čia tokias turėjau labai gražias dideles baltas karves“, – sako 63-ejų Audronis Prialgauskas, Raseinių rajono ūkininkas, daug metų gyvenantis prie pat automagistralės.

Audronis džiaugiasi, kad visai neseniai kelininkai pastatė tvorą, kuri jo karvėms neleidžia išbėgti į pagrindinį mūsų šalies kelią.

„Kol nebuvo tvorų, tai naktimis čia keldavausi žiūrėti, ar gyvuliai nepabėgo į magistralę. Vieną kartą atsikėliau, žiūriu, kad 10 karvių ant magistralės“, – prisimena.

Audronis sako prie nuolatinio triukšmo, sklindančio nuo autostrados, jau pripratęs. Tiesa, pastebi, kad metuose yra viena naktis, kai autostrada prie jo namų – visiškai tuščia.

„Per Naujuosius metus. Tada tai būna ramybė. Per metus vieną kartą būna ramybė. O per Kūčias važiuoja“, – juokiasi.

Ved. Edvardas Kubilius

„Tikrai netikėjome. Galvojome, kad būsime 6 muzikantai ir kokie 4 žmogučiai“, – juokiasi Rimutė Bakutienė, Raseinių rajono Pramedžiavos kaimų bendruomenės pirmininkė.

Rimutė prieš gerą mėnesį su bendraminčiais savo kaime pradėjo organizuoti suaugusiųjų šokių vakarus. Šokiai vyksta kiekvieną šeštadienį, žmonės vos telpa į bendruomenės namus. Yra tokių, kurie tam, kad pašoktų, važiuoja iš kitų rajonų – net 100 kilometrų.

„Pagyvenusiems žmonėms važiuoti tokį atstumą tamsiu paros metu, galvočiau, tikrai nėra normalu. Turėtų kiekviena to rajono bendruomenė pagalvoti, kaip kaimo žmogui nebūti vienišam, nebūti liūdnam“, – aiškina Rimutė.

Raseiniškis Algis su žmona irgi labai mėgsta šokti. Pašokti važiuoja ir į Kelmę, ir į Tauragę, tačiau geriausia jam čia, Pramedžiavoje, nes galima ne tik šokti, bet ir pasivaišinti.

„Čia geriausia. Kitur vaišės vyksta bagažinėje. O čia prie stalo – kultūringai, šiltai. Labai tvarkingai čia“, – sako Algis.

Vaišės ant stalo iš dangaus nenukrenta. Šiek tiek tų vaišių parūpina kaimo bendruomenė iš savo kišenės, atvykę svečiai jų irgi atsiveža. Tačiau žadą atima per šokius bendruomenės namuose staiga sklindantis karštų pyragaičių kvapas – jas orkaitėje kepa vietos gyventoja Aldona Vaičienė.

„Negaila man šeštadienio vakarų. Smagu, kad žmonės susirenka. Smagu, kad kažkam gera”, – sako Aldona.

Ved. Edvardas Kubilius

„Vaistų pasaulis žavus tuo, kad tikrai gali padėti žmogui. Kad ir pabūti su tuo žmogumi tas kelias minutes. Tai tikrai būna pagalba“, – sako Džena Melkūnienė, vaistininkė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto vaistinėje dirbanti praktiškai nuo pat jos įkūrimo – jau daugiau kaip 30 metų.

Ši – viena iš nedaugelio Lietuvos vaistinių, kuri ne tik parduoda, bet ir gamina gydytojų specialiai konkrečiam žmogui paskirtą vaistą.

Džena vaistinės priimamajame aptarnauja žmones ir su jais bendrauja kasdien.

„Dažniausiai tie su kategoriškomis nuomonėmis ateina pirkti vaistų, kurie yra receptiniai. Dažniausias būna prašymas tuomet, kai skausmai ištinka“, – pasakoja Džena.

Kiti du vaistininkai – Onutė Laužonienė ir Vytautas Bernatonis – laboratorijoje nuo ryto iki vakaro gamina vaistus. Šįkart sveria miltelius ir juos rankomis pakuoja į popierėlius. Vienas popierėlis – viena dozė.

„Miltelius pakuojame rankomis. Kol kas ir pas mus nėra tokio aparato, kuris pats dozuotų miltelius. Kai pripranti, nėra sunku, užtat ligoniui yra patogu“, – aiškina vaistininkai Onutė ir Vytautas.

Kita vaistininkė – Lina Rimdeikienė – skaičiuoja galutinę pagaminto vaisto kainą.

„Metai laiko – žaliavų kainos nelabai keičiasi taip sparčiai, kaip fabrikinių vaistų ar maisto papildų“, – sako Lina, Ekstemporalios gamybos vadovė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kai buvau meras, sakydavau, kad aš ne politikas. Man jau sakydavo – ką tu čia darai? Sakom tą, tą, tą, o paskui rasime priežasčių pasakyti, dėl ko nepadarėme. O dabar tai iš viso… Ką reiškia duoti žodį? Gali duoti, gali atsiimti. Man nesuprantama. Negalėčiau aš nė vienos dienos būt tenai“, – apie politiko žodžio reikšmę šiandien svarsto 74-erių Romualdas Urmilevičius, tris kadencijas – nuo 2003 iki 2015 metų – ėjęs Kaišiadorių rajono mero pareigas.

„Nuo pirmos savo darbo dienos daviau sau ir žodį tokį, kad reikia taip dirbti, jog galėtum bet kada žmogui pažvelgti į akis“, – aiškina.

Prieš dešimtmetį, vos baigus merauti, Romualdo sveikata pagerėjo – patyrė mažiau streso, galėjo vėl pasinerti į vieną didžiausių savo gyvenimo aistrų – šaškes.

„Žaidžiu nuo 4-5 metukų, mane šaškėmis išmokė žaisti mano mama“, – prisimena.

Šiandien Romualdas – jau pensininkas, bet šaškių neapleidžia – mokykloje ir darželyje treniruoja vaikus, strateguoja šaškių politiką Lietuvoje, mat yra šaškių federacijos vykdomojo komiteto narys, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, porą metų šiai federacijai ir vadovavo.

Ved. Edvardas Kubilius

Pakruojietis, 41-erių ugniagesys gelbėtojas Egidijus Krivickas, iš Pasaulio pajėgiausių ugniagesių čempionato JAV parvežęs 3 medalius.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kartais susitinkame kažkur degalinėje, o kartais žmonės atvažiuoja ir į kleboniją, išgeriame kavos ir toliau važiuoja. Malonu, kai buvę parapijiečiai aplanko“, – sako naujasis Nemakščių klebonas Kazys Žutautas, kuris džiaugiasi, kad šioje parapijoje daug žmonių eina į bažnyčią ir nesipyksta.

„Kai atkėlė, sakau, o kiek čia to pamaldumo yra? Sako, pamatysi – nėra žmonių, kurie neateitų į bažnyčią“, – prisimena.

Kunigas Žutautas parapijai vadovauja tik metus, bet vietos žmonėms jis jau yra stabilumo simbolis, mat prieš kelerius metus mirus ilgamečiam Nemakščių klebonui Arūnui Bladžiui, per trumpą laiką čia dar pasikeitė 3 kunigai. Klebonas Žutautas – jau ketvirtasis kunigas.

„Pačioje pradžioje tas nestabilumas labai stipriai jautėsi. Sako, ar čia su tavimi daugiau, ar mažiau bendrauti“, – pasakoja.

Kunigas Žutautas dažnai važiuoja į Pagėgius, nes ten – jo bitės, 16 avilių. Pirmąjį avilį jam padovanojo parapijiečiai. Maža to, kunigas nuo pat vaikystės labai žaidžia šachmatais.

„Šiandien tik per internetą su kitais žaidėjais pažaidžiu. Yra ir žaidžiančių kunigų, bent jau Telšių vyskupijoje. Vienas iš tokių stipresnių yra kunigas Stanislovas. Kai susitinkame, visada palošiame“, – pasakoja klebonas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Pasaulis pas mus atvažiuoja. Kas gali pasigirti, kad kalbėjo su žmonėmis iš Namibijos? Jiems tikrai labai patiko kepti šakotį, o patys žmonės – kitoniški“, – su džiaugsmu pasakoja Šakių rajono Lekėčių moterys.

Lekėtiškės sako, kad Moterų klubo įkurtuose Kulinarinio paveldo namuose jų vykdomos edukacijos labai įdomios žmonėms iš viso pasaulio – amerikiečiams, brazilams, australams, japonams.

„Japonų mentalitetas, tas valgymo būdas yra visai kitoks. Jei pas mus yra pirmas patiekalas, ten sriubą, po to šaltieną suvalgo ar sūrį, tai jie viską kartu ten į tą sriubą susidėjo“, – juokiasi.

Lekėčiuose žmonėms vedamos šakočio kepimo, duonos kepimo edukacijos, gaminama silkių sriuba. Svečiai čia gali nusipirkti vietos moterų pagamintų įvairių žolelių produktų, pvz., kapsulių kirmėlėms šalinti, kankorėžių uogienės, papuošalų, prijuosčių.

„Labai gaila, bet mes jau visos našlės ir gyvanašlės. Čia smagu, susitinkame. Gaminasi pas mus laimės hormonas ir mes jį skleidžiame visiems kitiems“, – pasakoja Adelė Skeisgielienė, Elvyra Macevičienė ir Daiva Endziulienė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Jam apie 30 metų. Jis mane ir kolegę pavadino pagyvenusiomis. Praėjo pora savaičių, atėjo tas pats klientas su ta pačia kompanija ir aš vietoj alaus jam atnešu pieno stiklinaitę. Sakau, va tau, vaikuti, pieniuko išgerti. Pasijuokėme, atsiprašė“. – juokiasi 43-ejų Indrė Zybartaitė-Stakvilevičienė, mažytė verslininkė, su vyru Donatu jau porą metų Šilutės centre turintys alaus barą „Juodasis briedis“.

Tai – ne šiaip baras, o „Lietuvininko bravoras“, istorine vieta, kur kiekvienas alus išieškotas ir turi savą istoriją.

„Ernsto alus. Norėjau išskirtinio alaus pabrėžti, kas buvo šių patalpų pirmasis savininkas. Tai Ernstas Seidleris, jis įkūrė šitą verslą – gaiviųjų gėrimų fabriką“, – pasakoja.

Indrės vyras Donatas alų savo malonumui daro jau ilgokai, bet realiai jį parduoti šeima pradėjo maždaug prieš 5 metus. Netrukus alų daryti išmoko ir sūnus Emanas.

„Ragauju aš, ragauja tėtis, ragauja mamą. Visi trys mes ragaujame. Savaitgaliais reikia kartais nuvažiuoti, nes reikia pasimatuoti cukrų, kaip tas alus fermentuojasi, viską sužiūrėti“, – sako Indrės sūnus.

Indrė naujuoju verslu patenkinta, mato prasmę, nors prieš tai beveik 10 metų Šilutės ligoninėje dirbo slaugytoja.

„Kai žmogus jau yra senas, kai jis sunkiai serga ir kai jis išeina, toks savotiškas jausmas, kad išsivadavo iš tos kančios. Sunkiausia yra su vaikais arba jaunais žmonėmis. Jų mirtys lieka“, – prisimena.

Ved. Edvardas Kubilius

„Išleidau šiemet dvyliktokus – tikrai nuostabi klasė. Ten kokią ranką ar koją susilaužai, tau siunčia video, kad mes jūsų laukiame“. – sako 57-erių Romas Vilkauskas, kuris 30 metų dėsto tikybą. Šiuo metu jis dirba Žiežmarių ir Birštono mokyklose.

„Žinokit, yra mokyklų, kuriose visai nėra tikybos ne dėl to, kad vaikai nesirinktų ar nenorėtų, bet dėl to, kad nėra kam“, – priduria.

Romas sako, kad su jaunimu šiaip viskas gerai, bet dar geriau būtų, jei tėvai jiems skirtų daugiau dėmesio.

„Kiekvienas tėvas, kiekviena mama turėtų paklausti savęs, ką aš padariau, kiek aš praleidžiu su savo vaiku, kiek man jis rūpi“, – apie tėvų ir vaikų santykį kalba Romas, pats turintis mylimą žmoną, dvi dukras, kurios jau irgi sukūrusios savo šeimas.

Romas praktiškai visų galų meistras – ne tik mokytojas, bet dar ir skautas, Kruonio kultūros centro visų reikalų tvarkytojas, Kalėdų Seneliu kartais pabūna, savo nedidelį ūkį turi, traktorius vairuoja.

„Aš nelabai suprantu žmonių, kurie sako, kad nėra darbo. Jo yra visą laiką. Esu dirbęs traktorininku. Dvejus metus lentpjūvėje dirbau. Po jos į mokyklą. Auklėtiniai mano pirmieji sako – mūsų auklėtojas buvo arčiau Dievo, kai krane sėdėjo, bet išlipo ir nusileido pas mus“, – juokiasi.

Ir detalė – Romo brolis yra Kęstutis Vilkauskas, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, socialdemokratas.

„Sako, Seime vagys, visi vagys. Sakau, tuoj vieną ne vagį parodysiu. Sako, ką tu čia nusišneki? Sakau, čia aš savim, savo vaikais galiu garantuoti, kad tai, kas yra deklaracijoje, yra iš tikrųjų“, – nukerta.

Ved. Edvardas Kubilius

Už Vilniaus. Ved. Edvardas Kubilius

„Londono galerija, kur Da Vinčio darbas, mano nuomone, geriausias kabo – „Madona grotoje“, ir Drezdeno galerija. Šitus tikrai norėtųsi pamatyti“, – sako 64-erių menininkas iš Akmenės Stanislovas Adomaitis.

Jis šiandien – studentas. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete dabar studijuoja magistrą, bakalaurą čia pat neseniai baigė.

„Tokio amžiaus, kaip aš, mažoka, dėstytojai visi jaunikliai“, – juokiasi.

Stanislovas gyvena ir kuria savo namuose, kurie priklauso Akmenės krašto muziejui, mat Stanislovo tėvai jį su visais namais tam muziejui ir padovanojo.

„Atsikratyti manimi jie nelabai gali, nes testamente leista gyventi iki gyvos galvos. Nei su manimi parduosi, nei padovanosi kažkam“, – aiškina.

Stanislovas – labai įdomus įdomios išvaizdos žmogus, kurį, beje, visur lydi jo šuniukas Pūkis Rudis Baisuoklis.

„Čia šiaip bajoriškai, kaip ir daugelis bajorų, turi po keletą vardų. Vienas reikalingas paso vardas – Baisuoklis, nes nepasiduoda auklėjimui. Na, o Pūkis Rudis – čia pagal išvaizdą“, – juokiasi menininkas iš Akmenės.

Ved. Edvardas Kubilius

„Mano laimė yra tai, kad aš gyvenu kaime. Jeigu aš gyvenčiau ant asfalto, užsidaryčiau tarp keturių sienų ir būtų tik mokykla arba kitas narvelis, tai vargu, ar aš taip švytėčiau“, – sako 41-erių Milda Ratomskienė, lietuvių kalbos mokytoja iš Lekėčių.

Milda Kauno progimnazijoje, kurią pati ir baigė, dirbo apie 10 metų, o pastaruosius 8-erius metus mokytojauja arčiau namų esančiame Zapyškyje.

„Mano vaikai skaito. Bet skaito dėl to, kad mama liepia. Sakau, privalote skaityti. Jie perskaito – lyg ir su kančia veide pradžioj. Bet kai jie perskaito, su dideliu džiaugsmu dalijasi turiniu ir jaučiasi nugalėję save“, – pasakoja.

Sodyboje, kurioje gyvena Mildos šeima, dar gyvena ir Mildos tėvai. Mildos mama – irgi lietuvių kalbos mokytoja, vaikai – paaugliai, o vyras programuoja robotus žoliapjoves, nes jos vis, kaip sakoma, grybauja.

„Vyras išmoko robotus pjauti ten, kur reikia. Ir tokiu greičiu, ir tokiu rakursu, kaip reikia, o ne taip, kaip jiems norisi“, – juokiasi.

Mildos šeimos sodyba Lekėčiuose – ypatinga. O juokingiausia tai, kad sodyba išsidėsčiusi dviejuose rajonuose – Šakių ir Kauno.

„Mes tai laikome tokiu šmaikščiu, netipišku ypatumu. Į vandenį jei įšoktume, taptume Kauno rajono peržengėjais“, – sako Milda.

Ved. Edvardas Kubilius

„Aš pats ir administruoju savo daugiabutį namą, tai nedalyvauti neišeina. Tenka tuos susirinkimus pačiam ir vesti. Kiekvienas susirinkimas kaip šventė“, – šypsosi 28-erių Lukas Kuršelis, kuris dirba vienoje didelėje įmonėje ir administruoja didelę dalį Šilutės daugiabučių namų.

„Vienas kaimynas nori vėdinti laiptinę – langus atidaro, duris atidaro. Kitas kaimynas nori, kad jos būtų uždarytos. Jie įsivelia į tokį konfliktą ir tada ateina pas mus. Sako, padėkit išsispręsti – aš uždarau, kaimynas atidaro“, – pasakoja.

Vienas opiausių klausimų – daugiabučių renovacija, kurios tempai nedžiugina. Pernai Lietuvoje renovuota tik kiek daugiau nei užpernai daugiabučių – 333. Lukas sako, kad viena iš priežasčių, kodėl žmonės vengia renovuoti savo namus, yra neapibrėžtumas dėl Rusijos karo prieš Ukrainą.

„Paskutiniu metu atsiradusios tos tokios niūrios nuotaikos dėl karo Ukrainoje ir tų grėsmių, kurios yra netoli. Žmonės baiminasi to neapibrėžtumo“, – sako administratorius.

Nepaisant visų daugiabučių problemų, Lukui Šilutėje gyventi gera, kol kas iš čia išvykti niekur neketina. Tiesa, vaikinas pasigenda kiek aktyvesnio naktinio gyvenimo, pramogų.

„Anksčiau, kad ir kaip tai juokingai skambės, turėjome dar tokią pramogą – boulingą. Tai labai gaila, kad jis irgi prieš keletą metų užsidarė. Tai tų pramogų, labai gaila, vis mažėja“, – aiškina Lukas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Tuo metu galvojau, kad viskas… Ką mano mama pasakys, kai sužinos šitą dalyką? O ką daryt? Bus – tai bus“, – savo skendimą Baltijos jūroje prisimena 20-metis Žygimantas Stankus, banglentininkas, pats šį sportą atradęs vos prieš metus.

„Kai tik gavau prieigą prie „Instagram“ nuo 14 metų, pamačiau bangas, jūrą, banglentes, ir gimė noras išmokti surfinti“, – pasakoja.

Šiandien Žygimantas – vienas iš penkių Klaipėdos mokyklos „Surf Style“ instruktorių, kuris moko kitus žmones plaukti banglente.

„Mano šiaip tėvai yra labai ramūs, jie nemėgsta tų ekstremalių sportų, tai jie jau yra susitaikę su tuo. Ką jie gali padaryti? Tiesiog palaikyti“, – apie santykius su tėvais sako vaikinas.

Nors Žygimantas dar labai jaunas, jūroje yra ir pats skendęs, ir pernai, kai dirbo gelbėtoju, prie jo akių nuskendo vyras.

„Reikėjo kelias savaites gerai pakovoti su savimi, einant į darbą, dėl to įvykio. Nebuvo tikrai malonu, bet paskui kažkiek laiko praeina – susigyveni. Na, bet kartais dar taip nejaukiai pasižiūriu į tuos žmones, kurie maudosi per dideles bangas. Galvoju, ką jūs darot? Žmonės, saugokite save! Gyvybę turime tik vieną“, – pasakoja Žygimantas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Turtus gali prarasti, bet tai, ką pamatei, su savimi nusineši. Žiauriai, žiauriai man patinka keliaut. Žiauriai“, – sako 58-erių šilutiškis Algis Taroza, kurio, kaip ir jo žmonos Dalios, aistra – keliauti po pasaulį.

„Yra Šilutėje tokia agentūra. Mes pasakome – Linute, mes norime tada ir tada į tokią ir tokią šalį. Viskas, ji viską mums sutvarko, ji žino mūsų prioritetus – kad viešbutis būtų 5 žvaigždučių, kad lėktuvuose – verslo klasė“, – dėsto Algis.

„Mano kalba yra ir gestų kalba, ir garsai. Buvome Filipinuose… Aiškinu, aiškinu – nesupranta. Man, sakau, kriu kriu. Ir suprato, kad čia kiaulė“, – linksmą nutikimą prisimena pašnekovas.

Šiaip Algis jau daug metų iš ąžuolo gamina viską, kuo žmonės puošia savo sodybas. Tai pavėsinės, pašiūrės, sūpynės, šuliniai. Visus šiuos savo gaminius Algis parduoda ne tik internetu, bet ir fiziškai veža į turgų.

„Kai sako, nuotraukoje gražiai atrodo ir uošvienė. Žmogus pamato natūraliai, o ne atvirutę. Juk atvirutėje visą laiką gražu viskas“, – juokiasi.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kai nešioji laikraščius, šuo labiau puola negu šiaip atėjus į svečius. Nežinau, kodėl, bet aš pati tai patyrusi“, – sako 48-erių Jurgita Kaluževičienė, Kaišiadorių rajono Kruonio seniūnijos gyventoja, buvusi laiškininkė, iš kurios bent vieno dalyko tikrai visi galime pasimokyti – kaip nepalūžti, staiga praradus mylimą darbą.

„Labai buvo blogai. Tiesiog ištiko krizė. Pradėjau naršyti skelbimus – aš niekam netinku“, – skaudžią patirtį prisimena moteris.

Jurgita 19 metų dirbo Lietuvos pašte, daugiausia – Kruonio pašto viršininke, bet staiga sužino, kad pašto skyrius uždaromas. Tuomet Jurgitai buvo 43-eji.

„Viršininkas šiaip jau buvo ir valytojas. Kai atsidaro durys prieš pašto darbą, sako, laba diena, ar paštas dirba? Sakau, ne, dar viršininkė neatėjo. Viršininkė nusirengia grindų plovėjos chalatą, atsisėda į vietą, pasišukuoja trupučiuką ir sako – laba diena, jau ji atėjo”, – juokiasi.

Šiandien Jurgita – Kruonio seniūnijos žemės ūkio specialistė. Ji kiekvieną pavasarį ūkininkams padeda deklaruoti pasėlius.

„Kas parašyta taisyklėse, tai ne kiekvienam mirtingajam suprast. Apie 90 proc. ūkininkų ateina pas mane deklaruoti pasėlių. Žemėlapis – labai klaidi vieta, patys ūkininkai jame neranda savo laukų“, – sako Jurgita.

Ved. Edvardas Kubilius

„Su amžiumi ir išmintis ateina. Ir išeina, ne tik ateina“, – ginčijasi 73-ejų Laima ir 79-erių Algirdas Jonas Repšiai.

Šiandien jie juokiasi, bet gyvenime buvo daug ir nejuokingų akimirkų. Algirdą 15 metų persekiojo vėžys – iš pradžių žarnyno, po to prostatos, vėliau – ir kraujo. Jau ir gydytojai nebežinojo, ko griebtis.

„Sakydavau, daktare, mes abu turime ligą suvaldyti. Ir taškas“, – aiškina Algirdas.

Bet nutiko taip, kad Algirdui labai netikėtai buvo pritaikytas eksperimentinis gydymas, ir jis šią ligą padėjo įveikti.

„Sakau, ačiū, daktare, kad jūs mane iš duobės ištraukėte. O man pasakė – mes tik kopėčias pastatėme, tu pats išsikapstei“, – prisimena Algirdas.

„Aišku, man buvo labai sunku, bet jo buvo valia. Sėdėjau namie ir apsimečiau, kad nesijaudinu“, – gydymo laikotarpį prisimena Algirdo žmona Laima.

Laima su Algirdu gyvena miške netoli Lekėčių Šakių rajone. Iš Kauno čia atsikraustė prieš 16 metų. Laima stebi paukščius, o Algirdas fotografuoja, renka žoleles ir jomis gerina sveikatą.

Ved. Edvardas Kubilius