„Vaistų pasaulis žavus tuo, kad tikrai gali padėti žmogui. Kad ir pabūti su tuo žmogumi tas kelias minutes. Tai tikrai būna pagalba“, – sako Džena Melkūnienė, vaistininkė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto vaistinėje dirbanti praktiškai nuo pat jos įkūrimo – jau daugiau kaip 30 metų.

Ši – viena iš nedaugelio Lietuvos vaistinių, kuri ne tik parduoda, bet ir gamina gydytojų specialiai konkrečiam žmogui paskirtą vaistą.

Džena vaistinės priimamajame aptarnauja žmones ir su jais bendrauja kasdien.

„Dažniausiai tie su kategoriškomis nuomonėmis ateina pirkti vaistų, kurie yra receptiniai. Dažniausias būna prašymas tuomet, kai skausmai ištinka“, – pasakoja Džena.

Kiti du vaistininkai – Onutė Laužonienė ir Vytautas Bernatonis – laboratorijoje nuo ryto iki vakaro gamina vaistus. Šįkart sveria miltelius ir juos rankomis pakuoja į popierėlius. Vienas popierėlis – viena dozė.

„Miltelius pakuojame rankomis. Kol kas ir pas mus nėra tokio aparato, kuris pats dozuotų miltelius. Kai pripranti, nėra sunku, užtat ligoniui yra patogu“, – aiškina vaistininkai Onutė ir Vytautas.

Kita vaistininkė – Lina Rimdeikienė – skaičiuoja galutinę pagaminto vaisto kainą.

„Metai laiko – žaliavų kainos nelabai keičiasi taip sparčiai, kaip fabrikinių vaistų ar maisto papildų“, – sako Lina, Ekstemporalios gamybos vadovė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kai buvau meras, sakydavau, kad aš ne politikas. Man jau sakydavo – ką tu čia darai? Sakom tą, tą, tą, o paskui rasime priežasčių pasakyti, dėl ko nepadarėme. O dabar tai iš viso… Ką reiškia duoti žodį? Gali duoti, gali atsiimti. Man nesuprantama. Negalėčiau aš nė vienos dienos būt tenai“, – apie politiko žodžio reikšmę šiandien svarsto 74-erių Romualdas Urmilevičius, tris kadencijas – nuo 2003 iki 2015 metų – ėjęs Kaišiadorių rajono mero pareigas.

„Nuo pirmos savo darbo dienos daviau sau ir žodį tokį, kad reikia taip dirbti, jog galėtum bet kada žmogui pažvelgti į akis“, – aiškina.

Prieš dešimtmetį, vos baigus merauti, Romualdo sveikata pagerėjo – patyrė mažiau streso, galėjo vėl pasinerti į vieną didžiausių savo gyvenimo aistrų – šaškes.

„Žaidžiu nuo 4-5 metukų, mane šaškėmis išmokė žaisti mano mama“, – prisimena.

Šiandien Romualdas – jau pensininkas, bet šaškių neapleidžia – mokykloje ir darželyje treniruoja vaikus, strateguoja šaškių politiką Lietuvoje, mat yra šaškių federacijos vykdomojo komiteto narys, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, porą metų šiai federacijai ir vadovavo.

Ved. Edvardas Kubilius

Pakruojietis, 41-erių ugniagesys gelbėtojas Egidijus Krivickas, iš Pasaulio pajėgiausių ugniagesių čempionato JAV parvežęs 3 medalius.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kartais susitinkame kažkur degalinėje, o kartais žmonės atvažiuoja ir į kleboniją, išgeriame kavos ir toliau važiuoja. Malonu, kai buvę parapijiečiai aplanko“, – sako naujasis Nemakščių klebonas Kazys Žutautas, kuris džiaugiasi, kad šioje parapijoje daug žmonių eina į bažnyčią ir nesipyksta.

„Kai atkėlė, sakau, o kiek čia to pamaldumo yra? Sako, pamatysi – nėra žmonių, kurie neateitų į bažnyčią“, – prisimena.

Kunigas Žutautas parapijai vadovauja tik metus, bet vietos žmonėms jis jau yra stabilumo simbolis, mat prieš kelerius metus mirus ilgamečiam Nemakščių klebonui Arūnui Bladžiui, per trumpą laiką čia dar pasikeitė 3 kunigai. Klebonas Žutautas – jau ketvirtasis kunigas.

„Pačioje pradžioje tas nestabilumas labai stipriai jautėsi. Sako, ar čia su tavimi daugiau, ar mažiau bendrauti“, – pasakoja.

Kunigas Žutautas dažnai važiuoja į Pagėgius, nes ten – jo bitės, 16 avilių. Pirmąjį avilį jam padovanojo parapijiečiai. Maža to, kunigas nuo pat vaikystės labai žaidžia šachmatais.

„Šiandien tik per internetą su kitais žaidėjais pažaidžiu. Yra ir žaidžiančių kunigų, bent jau Telšių vyskupijoje. Vienas iš tokių stipresnių yra kunigas Stanislovas. Kai susitinkame, visada palošiame“, – pasakoja klebonas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Pasaulis pas mus atvažiuoja. Kas gali pasigirti, kad kalbėjo su žmonėmis iš Namibijos? Jiems tikrai labai patiko kepti šakotį, o patys žmonės – kitoniški“, – su džiaugsmu pasakoja Šakių rajono Lekėčių moterys.

Lekėtiškės sako, kad Moterų klubo įkurtuose Kulinarinio paveldo namuose jų vykdomos edukacijos labai įdomios žmonėms iš viso pasaulio – amerikiečiams, brazilams, australams, japonams.

„Japonų mentalitetas, tas valgymo būdas yra visai kitoks. Jei pas mus yra pirmas patiekalas, ten sriubą, po to šaltieną suvalgo ar sūrį, tai jie viską kartu ten į tą sriubą susidėjo“, – juokiasi.

Lekėčiuose žmonėms vedamos šakočio kepimo, duonos kepimo edukacijos, gaminama silkių sriuba. Svečiai čia gali nusipirkti vietos moterų pagamintų įvairių žolelių produktų, pvz., kapsulių kirmėlėms šalinti, kankorėžių uogienės, papuošalų, prijuosčių.

„Labai gaila, bet mes jau visos našlės ir gyvanašlės. Čia smagu, susitinkame. Gaminasi pas mus laimės hormonas ir mes jį skleidžiame visiems kitiems“, – pasakoja Adelė Skeisgielienė, Elvyra Macevičienė ir Daiva Endziulienė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Jam apie 30 metų. Jis mane ir kolegę pavadino pagyvenusiomis. Praėjo pora savaičių, atėjo tas pats klientas su ta pačia kompanija ir aš vietoj alaus jam atnešu pieno stiklinaitę. Sakau, va tau, vaikuti, pieniuko išgerti. Pasijuokėme, atsiprašė“. – juokiasi 43-ejų Indrė Zybartaitė-Stakvilevičienė, mažytė verslininkė, su vyru Donatu jau porą metų Šilutės centre turintys alaus barą „Juodasis briedis“.

Tai – ne šiaip baras, o „Lietuvininko bravoras“, istorine vieta, kur kiekvienas alus išieškotas ir turi savą istoriją.

„Ernsto alus. Norėjau išskirtinio alaus pabrėžti, kas buvo šių patalpų pirmasis savininkas. Tai Ernstas Seidleris, jis įkūrė šitą verslą – gaiviųjų gėrimų fabriką“, – pasakoja.

Indrės vyras Donatas alų savo malonumui daro jau ilgokai, bet realiai jį parduoti šeima pradėjo maždaug prieš 5 metus. Netrukus alų daryti išmoko ir sūnus Emanas.

„Ragauju aš, ragauja tėtis, ragauja mamą. Visi trys mes ragaujame. Savaitgaliais reikia kartais nuvažiuoti, nes reikia pasimatuoti cukrų, kaip tas alus fermentuojasi, viską sužiūrėti“, – sako Indrės sūnus.

Indrė naujuoju verslu patenkinta, mato prasmę, nors prieš tai beveik 10 metų Šilutės ligoninėje dirbo slaugytoja.

„Kai žmogus jau yra senas, kai jis sunkiai serga ir kai jis išeina, toks savotiškas jausmas, kad išsivadavo iš tos kančios. Sunkiausia yra su vaikais arba jaunais žmonėmis. Jų mirtys lieka“, – prisimena.

Ved. Edvardas Kubilius

„Išleidau šiemet dvyliktokus – tikrai nuostabi klasė. Ten kokią ranką ar koją susilaužai, tau siunčia video, kad mes jūsų laukiame“. – sako 57-erių Romas Vilkauskas, kuris 30 metų dėsto tikybą. Šiuo metu jis dirba Žiežmarių ir Birštono mokyklose.

„Žinokit, yra mokyklų, kuriose visai nėra tikybos ne dėl to, kad vaikai nesirinktų ar nenorėtų, bet dėl to, kad nėra kam“, – priduria.

Romas sako, kad su jaunimu šiaip viskas gerai, bet dar geriau būtų, jei tėvai jiems skirtų daugiau dėmesio.

„Kiekvienas tėvas, kiekviena mama turėtų paklausti savęs, ką aš padariau, kiek aš praleidžiu su savo vaiku, kiek man jis rūpi“, – apie tėvų ir vaikų santykį kalba Romas, pats turintis mylimą žmoną, dvi dukras, kurios jau irgi sukūrusios savo šeimas.

Romas praktiškai visų galų meistras – ne tik mokytojas, bet dar ir skautas, Kruonio kultūros centro visų reikalų tvarkytojas, Kalėdų Seneliu kartais pabūna, savo nedidelį ūkį turi, traktorius vairuoja.

„Aš nelabai suprantu žmonių, kurie sako, kad nėra darbo. Jo yra visą laiką. Esu dirbęs traktorininku. Dvejus metus lentpjūvėje dirbau. Po jos į mokyklą. Auklėtiniai mano pirmieji sako – mūsų auklėtojas buvo arčiau Dievo, kai krane sėdėjo, bet išlipo ir nusileido pas mus“, – juokiasi.

Ir detalė – Romo brolis yra Kęstutis Vilkauskas, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, socialdemokratas.

„Sako, Seime vagys, visi vagys. Sakau, tuoj vieną ne vagį parodysiu. Sako, ką tu čia nusišneki? Sakau, čia aš savim, savo vaikais galiu garantuoti, kad tai, kas yra deklaracijoje, yra iš tikrųjų“, – nukerta.

Ved. Edvardas Kubilius

Už Vilniaus. Ved. Edvardas Kubilius

„Londono galerija, kur Da Vinčio darbas, mano nuomone, geriausias kabo – „Madona grotoje“, ir Drezdeno galerija. Šitus tikrai norėtųsi pamatyti“, – sako 64-erių menininkas iš Akmenės Stanislovas Adomaitis.

Jis šiandien – studentas. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete dabar studijuoja magistrą, bakalaurą čia pat neseniai baigė.

„Tokio amžiaus, kaip aš, mažoka, dėstytojai visi jaunikliai“, – juokiasi.

Stanislovas gyvena ir kuria savo namuose, kurie priklauso Akmenės krašto muziejui, mat Stanislovo tėvai jį su visais namais tam muziejui ir padovanojo.

„Atsikratyti manimi jie nelabai gali, nes testamente leista gyventi iki gyvos galvos. Nei su manimi parduosi, nei padovanosi kažkam“, – aiškina.

Stanislovas – labai įdomus įdomios išvaizdos žmogus, kurį, beje, visur lydi jo šuniukas Pūkis Rudis Baisuoklis.

„Čia šiaip bajoriškai, kaip ir daugelis bajorų, turi po keletą vardų. Vienas reikalingas paso vardas – Baisuoklis, nes nepasiduoda auklėjimui. Na, o Pūkis Rudis – čia pagal išvaizdą“, – juokiasi menininkas iš Akmenės.

Ved. Edvardas Kubilius

„Mano laimė yra tai, kad aš gyvenu kaime. Jeigu aš gyvenčiau ant asfalto, užsidaryčiau tarp keturių sienų ir būtų tik mokykla arba kitas narvelis, tai vargu, ar aš taip švytėčiau“, – sako 41-erių Milda Ratomskienė, lietuvių kalbos mokytoja iš Lekėčių.

Milda Kauno progimnazijoje, kurią pati ir baigė, dirbo apie 10 metų, o pastaruosius 8-erius metus mokytojauja arčiau namų esančiame Zapyškyje.

„Mano vaikai skaito. Bet skaito dėl to, kad mama liepia. Sakau, privalote skaityti. Jie perskaito – lyg ir su kančia veide pradžioj. Bet kai jie perskaito, su dideliu džiaugsmu dalijasi turiniu ir jaučiasi nugalėję save“, – pasakoja.

Sodyboje, kurioje gyvena Mildos šeima, dar gyvena ir Mildos tėvai. Mildos mama – irgi lietuvių kalbos mokytoja, vaikai – paaugliai, o vyras programuoja robotus žoliapjoves, nes jos vis, kaip sakoma, grybauja.

„Vyras išmoko robotus pjauti ten, kur reikia. Ir tokiu greičiu, ir tokiu rakursu, kaip reikia, o ne taip, kaip jiems norisi“, – juokiasi.

Mildos šeimos sodyba Lekėčiuose – ypatinga. O juokingiausia tai, kad sodyba išsidėsčiusi dviejuose rajonuose – Šakių ir Kauno.

„Mes tai laikome tokiu šmaikščiu, netipišku ypatumu. Į vandenį jei įšoktume, taptume Kauno rajono peržengėjais“, – sako Milda.

Ved. Edvardas Kubilius

„Aš pats ir administruoju savo daugiabutį namą, tai nedalyvauti neišeina. Tenka tuos susirinkimus pačiam ir vesti. Kiekvienas susirinkimas kaip šventė“, – šypsosi 28-erių Lukas Kuršelis, kuris dirba vienoje didelėje įmonėje ir administruoja didelę dalį Šilutės daugiabučių namų.

„Vienas kaimynas nori vėdinti laiptinę – langus atidaro, duris atidaro. Kitas kaimynas nori, kad jos būtų uždarytos. Jie įsivelia į tokį konfliktą ir tada ateina pas mus. Sako, padėkit išsispręsti – aš uždarau, kaimynas atidaro“, – pasakoja.

Vienas opiausių klausimų – daugiabučių renovacija, kurios tempai nedžiugina. Pernai Lietuvoje renovuota tik kiek daugiau nei užpernai daugiabučių – 333. Lukas sako, kad viena iš priežasčių, kodėl žmonės vengia renovuoti savo namus, yra neapibrėžtumas dėl Rusijos karo prieš Ukrainą.

„Paskutiniu metu atsiradusios tos tokios niūrios nuotaikos dėl karo Ukrainoje ir tų grėsmių, kurios yra netoli. Žmonės baiminasi to neapibrėžtumo“, – sako administratorius.

Nepaisant visų daugiabučių problemų, Lukui Šilutėje gyventi gera, kol kas iš čia išvykti niekur neketina. Tiesa, vaikinas pasigenda kiek aktyvesnio naktinio gyvenimo, pramogų.

„Anksčiau, kad ir kaip tai juokingai skambės, turėjome dar tokią pramogą – boulingą. Tai labai gaila, kad jis irgi prieš keletą metų užsidarė. Tai tų pramogų, labai gaila, vis mažėja“, – aiškina Lukas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Tuo metu galvojau, kad viskas… Ką mano mama pasakys, kai sužinos šitą dalyką? O ką daryt? Bus – tai bus“, – savo skendimą Baltijos jūroje prisimena 20-metis Žygimantas Stankus, banglentininkas, pats šį sportą atradęs vos prieš metus.

„Kai tik gavau prieigą prie „Instagram“ nuo 14 metų, pamačiau bangas, jūrą, banglentes, ir gimė noras išmokti surfinti“, – pasakoja.

Šiandien Žygimantas – vienas iš penkių Klaipėdos mokyklos „Surf Style“ instruktorių, kuris moko kitus žmones plaukti banglente.

„Mano šiaip tėvai yra labai ramūs, jie nemėgsta tų ekstremalių sportų, tai jie jau yra susitaikę su tuo. Ką jie gali padaryti? Tiesiog palaikyti“, – apie santykius su tėvais sako vaikinas.

Nors Žygimantas dar labai jaunas, jūroje yra ir pats skendęs, ir pernai, kai dirbo gelbėtoju, prie jo akių nuskendo vyras.

„Reikėjo kelias savaites gerai pakovoti su savimi, einant į darbą, dėl to įvykio. Nebuvo tikrai malonu, bet paskui kažkiek laiko praeina – susigyveni. Na, bet kartais dar taip nejaukiai pasižiūriu į tuos žmones, kurie maudosi per dideles bangas. Galvoju, ką jūs darot? Žmonės, saugokite save! Gyvybę turime tik vieną“, – pasakoja Žygimantas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Turtus gali prarasti, bet tai, ką pamatei, su savimi nusineši. Žiauriai, žiauriai man patinka keliaut. Žiauriai“, – sako 58-erių šilutiškis Algis Taroza, kurio, kaip ir jo žmonos Dalios, aistra – keliauti po pasaulį.

„Yra Šilutėje tokia agentūra. Mes pasakome – Linute, mes norime tada ir tada į tokią ir tokią šalį. Viskas, ji viską mums sutvarko, ji žino mūsų prioritetus – kad viešbutis būtų 5 žvaigždučių, kad lėktuvuose – verslo klasė“, – dėsto Algis.

„Mano kalba yra ir gestų kalba, ir garsai. Buvome Filipinuose… Aiškinu, aiškinu – nesupranta. Man, sakau, kriu kriu. Ir suprato, kad čia kiaulė“, – linksmą nutikimą prisimena pašnekovas.

Šiaip Algis jau daug metų iš ąžuolo gamina viską, kuo žmonės puošia savo sodybas. Tai pavėsinės, pašiūrės, sūpynės, šuliniai. Visus šiuos savo gaminius Algis parduoda ne tik internetu, bet ir fiziškai veža į turgų.

„Kai sako, nuotraukoje gražiai atrodo ir uošvienė. Žmogus pamato natūraliai, o ne atvirutę. Juk atvirutėje visą laiką gražu viskas“, – juokiasi.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kai nešioji laikraščius, šuo labiau puola negu šiaip atėjus į svečius. Nežinau, kodėl, bet aš pati tai patyrusi“, – sako 48-erių Jurgita Kaluževičienė, Kaišiadorių rajono Kruonio seniūnijos gyventoja, buvusi laiškininkė, iš kurios bent vieno dalyko tikrai visi galime pasimokyti – kaip nepalūžti, staiga praradus mylimą darbą.

„Labai buvo blogai. Tiesiog ištiko krizė. Pradėjau naršyti skelbimus – aš niekam netinku“, – skaudžią patirtį prisimena moteris.

Jurgita 19 metų dirbo Lietuvos pašte, daugiausia – Kruonio pašto viršininke, bet staiga sužino, kad pašto skyrius uždaromas. Tuomet Jurgitai buvo 43-eji.

„Viršininkas šiaip jau buvo ir valytojas. Kai atsidaro durys prieš pašto darbą, sako, laba diena, ar paštas dirba? Sakau, ne, dar viršininkė neatėjo. Viršininkė nusirengia grindų plovėjos chalatą, atsisėda į vietą, pasišukuoja trupučiuką ir sako – laba diena, jau ji atėjo”, – juokiasi.

Šiandien Jurgita – Kruonio seniūnijos žemės ūkio specialistė. Ji kiekvieną pavasarį ūkininkams padeda deklaruoti pasėlius.

„Kas parašyta taisyklėse, tai ne kiekvienam mirtingajam suprast. Apie 90 proc. ūkininkų ateina pas mane deklaruoti pasėlių. Žemėlapis – labai klaidi vieta, patys ūkininkai jame neranda savo laukų“, – sako Jurgita.

Ved. Edvardas Kubilius

„Su amžiumi ir išmintis ateina. Ir išeina, ne tik ateina“, – ginčijasi 73-ejų Laima ir 79-erių Algirdas Jonas Repšiai.

Šiandien jie juokiasi, bet gyvenime buvo daug ir nejuokingų akimirkų. Algirdą 15 metų persekiojo vėžys – iš pradžių žarnyno, po to prostatos, vėliau – ir kraujo. Jau ir gydytojai nebežinojo, ko griebtis.

„Sakydavau, daktare, mes abu turime ligą suvaldyti. Ir taškas“, – aiškina Algirdas.

Bet nutiko taip, kad Algirdui labai netikėtai buvo pritaikytas eksperimentinis gydymas, ir jis šią ligą padėjo įveikti.

„Sakau, ačiū, daktare, kad jūs mane iš duobės ištraukėte. O man pasakė – mes tik kopėčias pastatėme, tu pats išsikapstei“, – prisimena Algirdas.

„Aišku, man buvo labai sunku, bet jo buvo valia. Sėdėjau namie ir apsimečiau, kad nesijaudinu“, – gydymo laikotarpį prisimena Algirdo žmona Laima.

Laima su Algirdu gyvena miške netoli Lekėčių Šakių rajone. Iš Kauno čia atsikraustė prieš 16 metų. Laima stebi paukščius, o Algirdas fotografuoja, renka žoleles ir jomis gerina sveikatą.

Ved. Edvardas Kubilius

„Jeigu būtų kažkas prieš 15 metų pasakęs, kad būsiu regioninės žiniasklaidos priemonės redaktorius, būčiau pradėjęs juoktis ir būčiau sakęs, koks beprotis galėtų pasiryžti tokiai avantiūrai“, – juokiasi 27-erių Ignas Novogreckas, jau pusmetį vadovaujantis Prienų rajono ir Birštono laikraščiui „Naujasis Gėlupis“.

„Nemeluosiu, būna mėnesių, kai neišsimoku sau algos taip, kaip kitiems darbuotojams. Bet tų pinigų bus“, – pasakoja.

Laikraštyje, kuriam vadovauja, Ignas daro viską – rašo tekstus, fotografuoja, maketuoja. Taip pat filmuoja, montuoja, rūpinasi interneto portalu, socialiniais tinklais.

„Laisvo laiko nedaug. Pavyko su draugais išvažiuoti į gamtą. Tai čia buvo vienintelės 2 dienos, kai aš atsitraukiau nuo laikraščio reikalų. Bet paskui likusią savaitę net žagsėjau, kiek buvo daug prisikaupę darbų. Ir močiutė skambino, klausė, kur anūkas“, – aiškina Ignas.

Nors Ignui 27-eri, jis atrodo labai jaunai. Vaikinas sako nuolat sulaukiantis pastabų, kad „jiems čia kažkoks piemuo nevadovaus“.

„Iš pradžių ėmiau į širdį, kad atrodau jaunai, kad žmonės nepasitiki manimi, bet aš leidžiu darbams kalbėti už save. Parduotuvėje dokumento reikalauja visada – iš 10 kartų 9 tikrai paprašo“, – juokiasi.

Ved. Edvardas Kubilius

„Paprasti žmonės visi labai faini. Na, o politikams patarčiau mažiau pjautis. Vienas kitą ėda be jokio reikalo. Geriau tegul rūpinasi Lietuva“, – sako Ona ir Vytautas Stankauskai, senjorai, žiemas leidžiantys Druskininkuose, o vasaras – gimtojoje Vytauto sodyboje Milioniškėse, Varėnos rajone.

Onos ir Vytauto gyvenimas lengvas nebuvo – abu sunkiai daug metų dirbo, abiem teko įveikti vėžį.

„Neverkšlenti, nedejuoti, nesiskųsti ir būti optimistu. Kai žmoną operavo, jos palatoje mačiau moteris. Jas tiesiog psichiškai paveikdavo ir joms būdavo negerai. Jei susitvarkai su nervais, susitvarkysi ir su liga“, – aiškina Ona ir Vytautas.

Stankauskai turi du sūnus, du anūkus. Ir abu rėžia tiesiai šviesiai – labiausiai yra dėkingi 20-mečiui anūkui Vakariui, kuris, nors ir gyvena Druskininkuose, o mokosi Kaune, padeda sodybą prižiūrėti. Dėl to jie čia taip gražiai ir gali vasaras leisti.

„Daugiausia jis ir apdirba mums – ir šienauja, ir sutvarko visur, kur byra, griūva. Jis čia nuo mažo. Leidome daryti, ką jis nori. Buvo padaręs iš lentgalių žigulį, sumeistravo“, – anūku džiaugiasi senjorai.

Anūkas Vakaris šioje šeimos sodyboje ant Merkio kranto prieš 5-erius metus įkūrė „Muziejuką“, kurį galima rasti ir Google žemėlapyje.

„Anūkas mūsų surengė Jonines, pamuzikuoja. Atgijo kaimas“, – džiaugiasi 79-erių Ona ir 77-erių Vytautas Stankauskai.

Ved. Edvardas Kubilius

„Mes esam, žinot, tokie papušę. Čia yra ligos stadija jau kokia trečia pas mane. Nieko nepadarysi“, – juokiasi Leonas Tamulevičius, maždaug prieš 20 metų Nemakščiuose, Raseinių rajone, visai prie pat automagistralės Vilnius-Klaipėda, įkūręs Aštuonračio muziejų.

Neseniai Leonas kelis šimtus žmonių pakvietė į šventę, kurioje visuomenei pristatė naują pastatą, nes muziejus – plečiasi. Ir turi plėstis, kadangi per savo gyvenimą Leonas jau sukaupė daugiau kaip 9 tūkst. eksponatų.

Šio muziejaus ašis – Leono sukonstruota aštuonratė transporto priemonė pagal Lietuvos bajoro Pšemislovo Neveravičiaus brėžinius. Šis žmogus prieš daugiau kaip šimtą metų nubraižė aštuonratį savaeigį vežimą ir tuo metu tai buvo praktiškai pasaulinio lygio naujiena.

Laidoje – šventės Aštuonračio muziejuje akimirkos bei, žinoma, pats Leonas Tamulevičius, kurio darbštumu, aistra ir energija žavisi kiekvienas, kuris tik jį sutinka.

Ved. Edvardas Kubilius

„Aš nuo pampersų kultūros namuose laksčiau, mačiau, vaidinau, chebros pilna būdavo. Visas mano gyvenimas tiktai kultūroje“, – sako 25-erių Gajus Garalevičius, kultūros darbuotojas, dirbantis su Linkuvos jaunimu. Dar konkrečiau – vadovauja vietos jaunuolių muzikos grupei.

„Pilna tų vaikų. Aišku, jie yra labai nedrąsus. Reikia eiti, sakyti, ei, chebryte, galit grot būgnais, galit bosine, elektrine, akustine gitara. Vokalo galiu mokyt. Ir faktas – jie neprieis prie manęs, nepasakys, kad aš noriu. Ten per 3 kartus reikia parašyti jiems asmeniškai“, – darbo su nedidelio miestelio jaunimu peripetijas aiškina Gajus.

Šiaip Gajus gyvena ne Pakruojo rajone, kur dirba su Linkuvos jaunimu, o Pasvalio rajone, Vaškuose, kur prieš 9-erius metus su tėčio pagalba vietos kultūros namuose subūrė iki šiol dainas kuriančią ir visur koncertuojančią grupę „Marabu“.

„Buvo du mano geriausi draugai – Jonas ir Tadas. Sakau, davai, chebryte, varom į kultūrkę, pamokinsiu jus biškį gitara, Tadą – bosu. Jie taip, kaip ir aš, nieko nemokėjo, mokėjo 6 pagrindinius akordus pagroti. Žiūrėjome „YouTube“, po biškį mokinomės“, – pasakoja Gajus.

Ved. Edvardas Kubilius

„Man daug smagiau rašyti negu šiaip bimbinėti. Tai yra savotiška gyvenimo prasmė. Man nėra dejonių, kad ai, tai čia mes amželį kaip ir nugyvenome, kiek čia mums beliko… Aš atvirkščiai – kojos neša gerai, galva dirba gerai. Kodėl turėčiau save naikinti palengva?“ – sako 72-ejų Steponas Algirdas Dačkevičius, redaktorius, pusę savo gyvenimo vadovaujantis Telšių laikraščiui „Kalvotoji Žemaitija“.

Tai vienas seniausių Lietuvos laikraščių, kuris kitąmet švęs 85-erių metų jubiliejų.

„Nėra laikraščio numerio, kuriame nebūtų bent vieno kritinio teksto. Tai būtų neįmanoma, jei pas mus nesidarbuotų redaktoriaus pavaduotojas Alvydas Ivoncius. Jis yra teisingas žmogus, kai kam tikrai bjaurus. Jis ir veža“, – juokiasi redaktorius.

Šio, kaip ir daugelio kitų, laikraščių, aukso amžiaus – pati nepriklausomybės pradžia, kai tiražai buvo didžiuliai, nes po sovietų okupacijos Lietuvos žmonės buvo ištroškę laisvo žodžio. Šiandien padėtis kiek kitokia – laikraščiai vos išsilaiko, nors ištikimų skaitytojų vis dar yra.

„Vieno mūsų skaitytojo susilpnėjo labai akys, o laikraštį nori skaityti. Tai jis vis tiek prenumeravo ir mokėjo po eurą savo anūkei, kad ji jam laikraštį skaitytų. Tai rodo, kaip žmogui svarbu yra laikraštis“, – pasakoja Steponas Algirdas Dačkevičius.

Ved. Edvardas Kubilius